Žemė ir žmogus

Juk pasitaiko taip: pabunda Žemė – draskosi širdis,
Nes ji kurčia – nemoka proto balso paklausyti –
Tada tik dar labiau kankina kažin koks laukinis ilgesys...

Jeigu kada visai nebegalėsi liūdesio krūtinėj sulaikyti,
Tai pasiduok: dejuok, dainuok, klajok – atlėgs šiaurys –
Galėsi vėl ramiai saulėlydžiais apie gyvenimą mąstyti...

Juk pasitaiko taip: vaitoja Žemė – juokiasi širdis,
Bet šitas juokas – nevilčiai pilkai iš sielos išvaryti –
Tada tik dar labiau tvirtėja kiekviena šarvų grandis...

Jeigu kada sukliks dangus  ir ašarom sūriom ims lyti,
Nenusimink: į tavo kiemą neatplauks naktis,
Jei sugebėsi vasaros laše giliausią prasmę išskaityti...

Juk pasitaiko taip: kai žydi Žemė – žydi ir širdis,
Ir nesvarbu, kad nėra kam šitų žiedų raškyti –
Tada tik dar labiau pavergia laisvės svaigulys...

Jeigu kada pajausi tai, ko nemokėsi žodžiais išsakyti,
Nusišypsok: kalbėt nereikia – tik atverk duris –
Tegu vakaris vėjas tau padės jausmus pabirusius ganyti...