Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Veikia: Vienuolis, Skurdžius, Kalinys ir kiti.

Įžanga

Traukinių stotis. Vienas traukinys palieka stotį. Perone stoviniuoja vienišas, apiplyšusiais drabužiais vilkintis žmogus. Vienas keleivis iškiša galvą pro traukinio langą.

KELEIVIS. Melskis! Melskis už mano sielą... melskis!

Perone stovintis žmogus persižegnoja. Pradeda skambėti violančelės muzika ir žmogus palieka peroną.

Uždanga.

I dalis.

I-as veiksmas.

Tamsokas, knygomis užverstas kambarys, kuriame sėdi vienuolis ir apdriskęs skurdžius.

VIENUOLIS. Nuskurdai, drauge mano, visai nuskurdai.
SKURDŽIUS. Ką jau bepasakysi. Sunku gyventi... sunku. Kur bepasidėsi šiais laikais? Kas tave bepriims?
VIENUOLIS. Tavo tiesa. Tu, kai tik nori, tai gerai šneki, galėtum liežuviu ir duoną užsidirbti. Žmonės tave mylėtų, ant rankų nešiotų ir pasidalint norėtų, tavo menką kūną, tarpusavy.
SKURDŽIUS. Mačiau, kaip žmonės nešioja. Mačiau ir pats to džiaugsmo nenoriu paragauti. Ne mano daliai tai.
VIENUOLIS. (Numoja ranka.) Ne tau spręsti, mielas mano, ne tau...
SKURDŽIUS. Tamsta, ko gero, taipogi nenuspręs.
VIENUOLIS. Ir ne mano valioj...
SKURDŽIUS. Lyja... lyja medžių šakom. (Susijaudinęs.) Prisiekiu lyja...
VIENUOLIS. Medžiai auga ant žemės. Neįmanoma, kad lytų medžiais. Neįmanoma!
SKURDŽIUS. Taip... tai įmanoma...
VIENUOLIS. Ne, drauge mano, ne.
SKURDŽIUS. Tikėk, vienuoli, tikėk ir lis, net ir žmonėmis, ne tik medžių šakomis.
VIENUOLIS. Neįmanoma... jei tikėsiu, kad lyja medžiais... tikėsiu, kad Dievas yra... tikėsiu ir pats nežinau kuo...
SKURDŽIUS. (Pravirksta.) Stebuklas... gryniausias stebuklas... lyja medžiais... medžių šakomis... lyja mediniais lašais... lyja...

Vienuolis atsistoja, prieina prie skurdžiaus ir pradeda jį kratyti ir purtyti. Šiam neatsigavus ir aiškiai nesupratus kas vyksta, vienuolis pradeda plekšnoti jam per veidą.

VIENUOLIS. (Plekšnodamas per veidą skurdžiui.) Brolau, drauge, atsipeikėk. Ta beprotybė tave visai užvaldė. Matai dalykus, kurių nėra. Tave užpuolė... ne, tu pats save užpuolei, tapai paties savęs auka!

Vienuolis pamatęs, kad jo pastengos atgaivinti skurdžių bergždžios, nesmerkiai stumteli šį. Jis atsitrenkia į kėdės atlošą ir, tarsi, atgyja.

SKURDŽIUS. Kiek daug dalykų aš nežinau ir nemoku paaiškinti. Jų pilnas traukinys...
VIENUOLIS. (Nustebęs atšoka atgal ir nejučia kresteli ant savo kėdės.) Kokių dalykų? Koks traukinys?
SKURDŽIUS. Na, tų dalykų, kurių nemoku paaiškinti... tai jų prikišta traukinjyje...
VIENUOLIS. (Su nustebimu žiūri į skurdžių.) Traukinys?
SKURDŽIUS. Nemoku paaiškinti... nenoriu ir neaiškinsiu...
VIENUOLIS. Bandyti suprasti tave beprasmiška.

Kurį laiką jie sėdi tylėdami, paskendę kiekvienas savo mintyse.

SKURDŽIUS. Uždekime žvakę mirusiems.
VIENUOLIS. Gaila žvakių...

Nepaisydamas savo komentaro, vienuolis tingiai atsistoja ir pasiknaisiojęs keliose, knygomis naukrautose, lentynose randa porą žvakių.

VIENUOLIS. Duok šen skiltuvą.
SKURDŽIUS. (Išsitraukia iš kišenės apsitrynusį skiltuvą.) Šekis. (Paduoda jį vienuoliui.)

Kol viennuolis bando uždegti žvakes, skurdžius bando sudėti giesmę.

SKURDŽIUS. (Pusbalsiu gieda, darydamas nedideles pauzes ties kiekviena strofa.)

Už mirusius mus,
Už mirusius jus
Tegu aniolai danguj
Gieda.

Uždegsim žvakę,
Mišparus užsakysim.
Turesit ir mus pagerbti,
Kai žemelės atsakysim.

Kunigai, šventieji ir aniolai visi
Melskit už mūs sielas.
Dieve, nors tu, pasigailėki,
Amen.

Skurdžius baigęs žegnojasi, o vienuolis sustingęs žiūri į jį kreivu žvilgsniu.

VIENUOLIS. Ar žinai, kad tau pragaras gręsia už tokias baikas? Ar žinai, kad degsi ten kol pasaulis baigsis? Ar žinai tai, mirtingasai nelaimingas?
SKURDŽIUS. O, ar gali pasaulis baigtis?
VIENUOLIS. Tau šėtonas liežuvį prailgino? Nieko, Dievas prikirps.
SKURDŽIUS. Pamaitink geriau alkaną, užuot tauškęs dalykus, kuriais pats netiki.
VIENUOLIS. Kaip tau dar liežuvis apsiverčia? Kaip tu dar drįsti prašyti maisto? Dink!
SKURDŽIUS. Dink, valkata nelaimingas!

Skurdžius nieko nesakęs išeina į gatvę. Gatvėje lietus pila, kaip iš kibiro. Skurdžius atsistoja prie gastvės žibinto.

SKURDŽIUS. Pasakyk man, žibinte, kas pasauly skaisčiau šviečia: saulė, mėnuo ar lemputė?
ŽIBINTAS. Nežinau, nuskuręs drauge, ir žinoti negaliu, prastovėjęs visą savo amžių čia. Nemačiau nei saulės, nei mėnulio... nežinau kodėl, bet man nereikia.

Skurdžius atšoka nuo žibinto, pagautas lengvo išgąsčio. Atsistoja vidury gatvės ir nunarinęs galvą žiūri žemyn.

SKURDŽIUS. Pasakyk man, gatve, kas šlapesnis – upė ar lietus?
GATVĖ. Nežinau, nuskuręs drauge, lietų ir dabar jaučiu, o per upę tiltais pereinu... pasakyti negaliu.

Atsidaro vienuolio namo durys ir tarpdury pasirodo vienuolio veidas.

VIENUOLIS. Ko tu rėkauji, kaip beprotis, naktis juk? Dievas gailestingas buvo, būsiu ir aš. Eikš, į vidų. (Mosteli ranka, kviesdamas užeiti.)
SKURDŽIUS. Jei toks gailestingas, tai ateik ir įnešk mane.

Vienuolis, netekęs amo, kelias minutes dvejodamas mindžikuoja vietoje.

VIENUOLIS. (Sau tyliai.) Jei aš jį ten paliksiu, tai sušals ir pasimirs sulytas. Ne, negerai išeina. O jei eisiu, tai ptas sušlapsiu iki siūlo galo.

Visgi vienuolis ryžtasi eiti į gatvę. Tuo tarpu skurdžius pamatęs, kad vienuolis eina link jo, nudžiugęs kaip kulka šauna į kambarį, palikdamas šį užnugaryje.

SKURDŽIUS. (Stovėdamas tarpdury.) Visgi tu geras žmogus. Tikras Dievo avinėlis šioje žemėje.
VIENUOLIS. (Truputį pyktelėjęs.) Tu... tu dar gausi savo dalį, pažadu!
SKURDŽIUS. Tikiu, broli, tikiu...

Vienuolis sugniaužęs kumščius, perpykęs ir kiaurai permirkęs sugrįžta atgal.

Uždanga.

II-as veiksmas.

Pats vidurdienis, kaitina saulė. Skurdžius sėdi ant šaligatvio, kuriuo nepaliaujamai pirmyn ir atgal juda minios žmonių. Skurdžius, rodos, vienintelis nejuda šioje minioje.

SKURDŽIUS. Bėkit, bekit, vis viena nepabėgsite vienas nuo kito, nepabėsite nuosavęs... niekur jūs nepabėgsite. Nebėkite, sustokite! Jums tai nieko nereiškia. Jūs nesustosite!
PIRMAS PRAEIVIS. Ko čia stūgauji?
ANTRAS PRAEIVIS. Taip, dar ir vietą užimi. Tamsta, ką nesveikas, kad rėki visa gerkle?
SKURDŽIUS. Jums vis viena rėkiu aš ar tyliu. Jūs tik praeinate pro mane, kaip pro išmatų krūvą. Išmatų krūvos čia esate jūs, aš – dievybė. Kur užtarnautoji pagarba? Ką? Jūs nusčiūvate? Taip... taip, jūs linkstate prieš mane, nors aš tik sėdžiu. Kas nutiktų jei atsistočiau?
VIENAS IŠ PRAEIVIŲ. Tai štai kaip tu dabar duoną užsidirbi. Ką gi, imk.

Tuo tarpu vienas praeivis skurdžiui po kojomis numeta monetą. Jo pavyzdžiu paseka ir kiti. Monetų lietus pasipila ant skurdžiaus galvos.

SKURDŽIUS. Nieko verti praeities šešėliai. Norite papirkti mane? Visus jus pažįstu, visi jūs buvote draugais to, kurį dabar aplenkiate... visi...

Staiga jis atsistoja ir pradeda lyg pasiutęs mosikuoti rankomis į visas puses. Minia, kuri buvo apstojusi jį per kelias akimirkas išsiskirsto. Praeiviai, kuriuos skurdžius pavadino praeities šešėliais taip pat dingo iš akiračio.

SKURDŽIUS. Štiš... štiš, sakau jums! Kam jūs reikalingi? Kam? Man? Ne!

Skurdžių ištinka keista bejėgiškumo akimirka ir jis čia pat vietoje suklumpęs pradeda verkti. Jo veidą perkreipia skausmas, bet nesimato jokių sužalojimų.
Taip kurį laiką pasimuistęs jis atsistoja ir atgavęs jėgas nužingsniuoja gatve, kurios gale matyti su horizontu susiliejanti beribė pieva. Joje maža mergaitė žaidžia tarp lauko gėlių žiedų.

SKURDŽIUS. Mergaite, vaikams negalima žaisti pievoje vieniems. Kur tavo mama?
MERGAITĖ. (Nesustodama dūkti pievoje ir nekreipdama beveik jokio dėmesio į skurdžių.) Nežinau, ji išėjo ir negrįžo, tada aš išėjau jos ieškoti, bet radau tik šią didžiulę pievą, su medžiu vidury.
SKURDŽIUS. (Truputį sutrikęs apsidairo.) Kur tas medis? Aš nieko, išskyrus pievą nematau. Meluoji?
MERGAITĖ. Ne, štai medis. Vakar naktį jis nukrito iš dangaus... šiąnakt kris jo šakos.

Pievoje iš niekur atsiranda medis.

SKURDŽIUS. (Nustebęs.) Tai stebuklas?!
MERGAITĖ. Ne... tai tiesa.

Tai pasakius mergaitė, tiesiog skurdžiaus akyse pavirsta suaugusia moterim, o po akimirkos tampa pagyvebnusia moterimi. Skurdžius abiem rankom intensyviai trina akis, negalėdamas patikėti tuo ką mato. Nustojęs ir geriau įsižiūrėjęs pamato, kad ant medžio šakos kabo virvė, o po ja stovi kėdė.

SKURDŽIUS. (Kiek atsipeikėjęs.) Mama, mama! Kaip ilgai tavęs nemačiau. Aš sukūriau daug eilučių ir knygų daug parašiau... mama!

Moteris nekreipdama dėmesio į skurdžių eina medžio link.

SKURDŽIUS. Ką tu sugalvojai?

Moteris priėjusi medį atsistojo ant kėdės ir sumezgusi iš kabančio virvės galo kilpą užsineria ją ant kaklo. Dar po akimirkos ji žengia žingsnį, bet tuo tarpu skurdžius nusuka akis į šoną ir užsimerkia.
Atsimerkęs ir apsidairęs aplink jis pamato, kad stovi tuščioje gatvėje rankomis susiėmęs už pilvo. Aplink nėra nei pievos, nei medžio, nei mergaitės, pavirtusios moterimi, tik jis.

SKURDŽIUS. Mama, mama! (Surinka, vis dar negalėdamas atsigauti.)

Po kelių minučių viskas išblėsta ir jis bando susivokti, dairydamasis aplink. Viena ranka nejučia nejučia nuo skruuostų valydamas ašaras, kita žegnojasi, galvodamas, kad jam vaidenasi. Gatvėje pasirodo vienuolis ir eina link jo.

VIENUOLIS. Ir vėl verki, valkata? (Rūsčiai, bet be pykčio pasiteirauja priėjęs prie skurdžiaus.)
SKURDŽIUS. Taip, broli, verkiu... verkti man dar nėra svetima šitam pasauly. Tai, ko gero, vienintelis man likęs dalykas.
VIENUOLIS. Na, nereikia taip savęs gailėtis. Juk žinai, kad gali bet kada ateiti ir pernakvoti pas mane.
SKURDŽIUS. Sutinku, broli, sutinku, bet kaip aš tau atsilyginsiu už visą šitą gerą, kurį dėl manęs tu darai. Dėl dievo, kaip?
VIENUOLIS. Žemės skurdas – dangaus turtas. Man, ten aukščiau atlygins... (Pirštu parodo į dangų.)
SKURDŽIUS. Tu, juk netiki.
VIENUOLIS. Bet gerus darbus darau, lyg rakteliu būčiau prisuktas. Pernai visą našlės Bremen ūkį sutvarkiau. Vargšė moteriškė.
SKURDŽIUS. Tikrai, vargšė...
VIENUOLIS. Stokis, eime pamaitinsiu.

Uždanga.

III-ias veiksmas.

Vienuolio butas. Skurdžius sėdi prie stalo ir godžiai valgo, vienuolio jam duotus, pietus. Vienuolis tuo tarpu, stebėdamas jį, šypsosi ir nerimąstingai pirštais barbena į stalą, sėdėdamas kitame jo gale.

SKURDŽIUS. (Baigęs valgyti, pakelia galvą.) Ačiū, broli. Gal galėčiau dar ir arbatos puodelį gauti?
VIENUOLIS. Manau, kad tamstai, arbata tėra karštu vandeniu užplikytos žolelės su cukrumi. Ne!
SKURDŽIUS. (Suraukia antakius.) Klysti, šventeiva, pats nenutuokdamas ką vapalioji.
VIENUOLIS. Valkata – tu – ar turtuolis?
SKURDŽIUS. Tris metus atgal buvau turtingas, turėjau žmoną (Atsilošia kėdėje.)... meilužę... būrelį vaikų ir turtų... Tačiau, kaip neretai nutinka, žmonai pabodo bastytis po užsienius, ji norėjo turėti gražią šeimą ir vyrą... o aš... tik siųsdavau ir siųsdavau ją į tas nelemtas keliones su tokiom pačiom nelaimingom žmonelėm.
VIENUOLIS. (Atsilošęs kėdėje nutaiso rimtą veido miną.) Ir?
SKURDŽIUS. Buvau (Padaro nedidelę pauzę.)... gerbiamas žmogus. Vieną dieną ji išvadino mane sadistu, kankinančiu ne tik save, bet ir kitus, paporino kaip jai viskas pabodo, išvadino mane bepročiu ir... „Viso, brangusis... “ – gatvė, pora batų ir marškiniai...
VIENUOLIS. Taip. Apie arbatą, vadinasi, išmanai.
SKURDŽIUS. (Keistai mosteli ranka.) Aš valkata...
VIENUOLIS. O tavo žmona? Tu juk vedęs.
SKURDŽIUS. Ją aš aplankau ir dabar... mintyse ir prisiminimiose... kapinėse, kur jai pastatytas nemažas paminklas. Aš ją lankau...

Skurdžius nutilo ir užsimerkęs pasinėrė į save.

Uždanga.

Trauknių stotis. Peronas. Traukinys palengva juda į priekį. Perone stovintis žmogus bando jį vytis. Pro langą galvą iškišęs keleivis žvelgia į jį.

KELEIVIS. Nespėsi... nespėsi!
ŽMOGUS. Ne! Nenoriu čia likti vienas ir apleistas!
KELEIVIS. Melskis už mano sielą! Meslskis už mūsų visų sielas!

Žmogus užklūva už kėdės, kuri neaišku kokiu tikslu stovėjo vidury perono. Jis parklumpa ant žemės ir skausmas perkreipia jo veidą. Žvilgsniu bando sugauti pro šalį slenkančius vagonus, matydamas, kad traukinio jau nepavys.

ŽMOGUS. (Garsiai, tolstančiam keleiviui.) Melsiu! Pažadu, kad melsiuosi už jus! (Sau tyliai.) Mano broliai ir seserys, pažadu, kad melsiuosi.

Uždanga.

Vienuolio kambarys. Vaizdas toks pat kaip ir ankščiau.

SKURDŽIUS. (Neatmerkdamas akių.) Pažadėjau melstis prie jos kapo. Dabar kiekvieną savaitę ten einu.
VIENUOLIS. Ir aš už ją sukalbėsiu vieną kitą maldelę.
SKURDŽIUS. Tau nedera. (Atsimerkia ir kurį laiką įsistebeilija Atsimerkia ir kurį laiką įsistebeilija į vienuolį.) Ji savižudė.
VIENUOLIS. Daug čia, ko... pasimelsiu ir nežiūrėsiu dera ar ne.
SKURDŽIUS. Tamstos valioj...

Skurdžius atsistoja ir priėjęs prie knygų lentynos išsitraukia seną, apšiurusią knygą.  Kurį laiką varto ją, ieškodamas kažko konkretaus, kol staiga atsikrenkščia ir pradeda skaityti.

SKURDŽIUS. (Garsiai skaito, kapodamas pavadinimų žodžius.)

Trys troškimai. Pirmas. Įžanginis.

Trokšti mirti, bet niekada to nepatirti
Trokšti, kad užsiveržtų kartuvių kilpa
Trokšti meilės, nors ir nepasiekiamos.
Kas tu, ištroškęs viso šito?
Ryt iš ryto savo galą pasitiksi.

Antras. Aukojimas.

Budelis didingai stovi įsirėmęs.
Gal tai ne budelis?
Tada tai tik dar vienas kunigas.
„Aukojimui ar pasiruošęs? “, klausia jis aukos
„Gal ir numirti keliomis minutėmis greičiau? “,
Atsako balsas, kurį ausim pagavus
Paplūsta ašaros iš gailesčio.

Ir durklas išgaląstas saulėj sykį suspindėjęs...

Pasmeigia tą, kuris mylėjo..
Pasmeigia tą, kurio nieks nemylėjo...
Pasmeigia  tą, kuris taip troško mirti...

Kuris numiręs netroško vėl pakilti...

Trečias. Procesija.

Suvyniotas į drobulę ir apkaltas lentomis,
Jis keliauja per laukus...
Jį neša ir lydi devynios galybės žmonių.
Mylėjęs ir troškęs jis mirė,
Nemylimas ir neturtingas...

Kaip graudu. (Prisėda ant kėdės.) Kaip graudu, kokia graži istorija ir tokia graudi...
VIENUOLIS. Tamstai ašara rieda skruostu.
SKURDŽIUS. (Liūdnai.) Ko gero... rieda...
VIENUOLIS. Nereikia taip ilgėtis to, kuris negyveno.
SKURDŽIUS. Netiesa! Jis gyveno ir gyvena lig šiolei! Tai aš... tai aš! Aš! Girdi mane, šventike? (Atsistoja.) Jis – tai aš!

Uždanga.

II dalis.

I-as veiksmas.

Apytamsis kambarys. Drėgnos sienos ir vienas grotuotas langas, liudija šį kambarį esant kalėjimo kamera. Kameroje stovinti tik viena lova liudija, kad tai vienutė. Kalinį, sėdintį ant lovos nuo pasaulio skiria didelės, storos, sunkaus metalo durys.  Tūkstantis ir du tokie nelaimėliai čia sėdi, atskirti vienas nuo kito storų sienų, visi po viena, atskirti storų sienų. Visas pastatas, tai bičių avilys, o kameros – koriai. Atsidaro nedidukas langelis duryse į kambarį įleisdamas truputį šviesos. Kalinys liūdnu, abejingu žvilgsniu žvilgteri į tą pusę.

PRIŽIŪRĖTOJAS. Lankytojai!

Kalinys truputį nudžiunga.

PRIŽIŪRĖTOJAS. (Įsakmiu tonu.) Atsistot! Prie sienos! Įsivaizduok, kad turi lankytojų (Nusijuokia.)...  tau šiandien sekasi (Atrakina duris ir įeina.), pas tave žmona.
KALINYS. Ką, Elizabeta mane lanko? Taip... negali būti. Vadinasi, tu tik juokiesi iš vargšo manęs.
PIŽIŪRĖTOJAS. Ne, tik ne šiandien. Ji tavęs laukia ten. (Parodo puirštu į koridorių.) Tuoj pakviesiu. (Surakina kalinį ir išeina pakviesti žmonos.)

Įeina kalinio žmona.

KALINIO ŽMONA. Pats Liuciferis tavęs į pragarą neįsileistų, o aš ateinu tavęs lankyti. Vargšelis, mat, atsirado.
KALINYS. Nuo kada taip žmogus pasitinkamas? Nekaltas žmogus... niekuom nenusikaltęs žmogus...
KALINIO ŽMONA. Pats, žmogaus, ne žmogumi pavirtai. Kas tau užėjo?
KALINYS. (Nori užsidengti burną, bet grandinės neleidžia.) Nieko... nieko aš nepadariau.
KALINIO ŽMONA. (Nenuoširdžiu tonu.) Būk geras, prisipažink... maldauju.
KALINYS. Svetimas nuodėmes tik davatkos nešioja.
KALINIO ŽMONA. Supūk čia! (Ironiškai.) Brangusis.

Kalinio žmona išeina iš kameros. Įeina prižiūrėtojas.

PRIŽIŪRĖTOJAS. (Nuimdamas grandines.) Tu, man dar kada nors papasakosi, kaip ten buvo.
KALINYS. Mano motina...
Uždanga.

Trauknių stotis. Perone stovi žmogus vilkintis kalinio drabužiais. Traukinys lėtai palieka peroną. Vieno vagono tarpdury stovi moteris gėlėta suknele.

MOTERIS. (Su pasitenkinimu balse.) Sudiev... aš jau jau negrįšiu... niekada!

Kalinys užsisega ant kojos žiedą prisegtą prie grandinės.

Uždanga.

Kalėjimo vienutė. Kalinys guli ant lovos. Skruostu bėga ašara.

KALINYS. Mano motina... ką apie ją galima papasakoti? Ką? Ji nebuvo nei labai graži, nei ypatingai įdomi moteris... prakeikta beprotė, štai kas ji buvo. Viskas... (Atsiduso.) viskas, ką ji užsitarnavo gyvenime, tai sidabrinė dėžutė, kurioje laikydavo saldainius... ji laikė joje mėtinukus. Kad man dabar kas nors mėtinuką pasiūlytų... Norėtum? (Minutėlę patylėjo.) Ar norėčiau? Dar klausi ar norėčiau? Beabejo, norėčiau. Kalėjime nėra mėtinukų... čia ir sidabrinių dėžučių nėra... ir nereikia... nebūtų ką į jas dėti. (Užsimerkia.)

Uždanga.

II-as veiksmas.

Gražus, didelis ir erdvus namas. Poilsio kambarys su židiniu, ant kurio atbrailos stovi nedidelė sidabrinė dėžutė, pilna mėtinių saldainių. Dideliame fotelyje, stovinčiame prieš židinį sėdi vidutinio amžiaus moteris ir lėtai siurbčioja viskį. Į kambarį įeina grandinėmis surakintas vaikas, vilkintis kalinio drabužiais.

VAIKAS. Mama, ar galima mėtinuką?
MOTERIS. (Toliau ramiai gurkšnodama viskį.) Tai viso mano gyvenimo džiaugsmas, o tu nori jį atimti iš manęs. (Piktai.) Ar nori, sakyk!

Vaikas nuleidžia galvą ir grandinių varžomais, mažais žingsneliais išeina iš kambario. Moteris paima sąsiuvinį kietais viršeliai, nuo staliuko stovinčio netoli fotelio ir vartydama, perskaito tai vieną, tai kitą įrašą padarytą sąsiuvinyje.

MOTERIS. (Skaito.) Birželio pirmoji. Man pasisekė paimti vieną mėtinuką... Liepos trečioji. Po ilgų nekantraus laukimo valandų man pavyko – paėmiau keletą mėtinukų. (Užverčia sąsiuvinį.) Niekšas... niekšas!

Moteris įmeta sąsiuvinį į židinį, kur jis greitai užsiliepsnoja.

Uždanga.

III-ias veiksmas.

Kalėjimo vienutė. Kalinys gulėdamas nerimąstingai vartosi per miegus. Staiga garsiai sučepsėjęs pašoka ant gulto.
KALINYS. Tada man pavykdavo. Kai buvau vaikas man pavykdavo gauti jų – mėtinukų iš sidabrinės dėžutės. Dabar aš viską atiduočiau už tų saldainių, kurių jau senai nebėra... ir likusi tik dėžutė kažkur... ant židinio atbrailos. Dabar ji tik lėkštas prisiminimas. (Žvilgteri į grotuotą langą.) Kodėl... kodėl nekaltą čia laiko? (Vis dar sėdėdamas ant lovos, garsiai rėkia, tikėdamasis, kad lauke kas nors išgirs.) Ei, tu... taip tu, ar girdi mane..? Šaukiantį į nebūtį, vienišą ir apleistą, uždarytą čia ir pamirštą... jie turbūt ir raktus jau išmetė!

Atsidaro duryse esantis langelis, per kurį kameroje pasklinda nedidelis šviesos ruoželis ir matyti prižiūrėtojo veidas.

KALINYS. Ar turite raktą? Ar turite?
PRIŽIŪRĖTOJAS. Turiu.
KALINYS. Tada, prašau atrakinti duris ir paimti raštelį, skirtą mano žmonai, Elizabetai. Grandinės man neleidžia atsistoti ir prieiti.

Pasigirsta rakinamų sunkių geležinių durų garsas ir jos atsiveria. Į kamerą įsiveržia šviesa, sklindanti iš koridoriaus ir įeina prižiūrėtojas. Jis paima raštelį iš kalinio ir neprataręs nė žodžio tuoj pat jį suplėšo.

PRIŽIŪRĖTOJAS. Negalima.
KALINYS. Maldauju, prašau jūsų, perduokite mano žmonai šį raštelį.

Prižiūrėtojas nekreipia į tai jokio dėmesio ir išeina.

KALINYS. Koks absurdiškas jausmas, turėti tik save ir neturėti kam pasiguosti... tas jausmas ir artimas... ir svetimas, kaip tie žmonės, migruojantys gatve už grotuoto lango. Šią sunkią valandą jie mane pamiršo, o aš, mintyse, atsistojęs prie to lango žvelgiu jiems įkandin ir mojuoju... mojuoju balta nosinaite, nesitikėdamas jų dar kada nors išvysti.

Uždanga.

Peronas paskendęs vakaro šviesoje. Jame stovi vienišas žmogus kalinio drabužiais ir mojuoja išvykstančiam traukiniui balta nosinaite.

ŽMOGUS. (Mojuodamas.) Aš nebesitikiu jūsų išvysti! Niekada!

Staiga jis suklumpa ir pradeda verkti.

ŽMOGUS. Niekada nebeišvysiu sau artimo žmogaus veido... niekada...

Uždanga.

Kalėjimo vienutėje sėdi kalinys ir nunarinęs galvą verkia.

KALINYS. Niekada nebeišvysiu tų veidų, kurie manimi tikėjo, mylėjo mane ir guodė sunkią valandą... niekada...

Kažkur koridoriuje, esančiame už sunkių vienutės durų, pasigirsta sunkūs žingsniai. Kalinys pakėlęs galvą žvilgteri į langelį esantį duryse, tikėdamasis kad šis atsivers. Jau daugelį metų tas langelis jį maitina, stebina ir džiugina.

KALINYS. O taip... kažką iš mūsų laimė aplankys... bet ar mane? Manau neverta nė tikėtis.
Langelis prasiveria. Pasigirsta prižiūrėtojo balsas.

PRIŽIŪRĖTOJAS. Tamsta, laimės niekaip nepaleidi... štai ji tave dar kartą lanko. Lankytojai!
KALINYS. (Sau tyliai.) O viešpatie... nejau tai ji... žmona? Ak, jau antrąsyk ateina per keletą pastarųjų dienų... iki šio laiko mėnesių mėnesiais mane pamiršus buvo.

Atsidaro vienutės durys ir įeina kalinio žmona.

KALINIO ŽMONA. Nesuprantu, kodėl lankau tave, nusmurgėli, bet patikėk... be reikalo keblaus čionais manęs nebūtų... nebūtų nė šešėlio mano ant šių sienų!
KALINYS. (Ironiškai.) Aš klauptis pasirengęs ir išbučiuoti kojas jūsų...
KALINIO ŽMONA. Kalėjimas žmogų keičia, tik ar į gerą pusę?
KALINYS. Žinau, kad atėjai ne doro tikslo vedina... sakyk greičiau ko nori?
KALINIO ŽMONA. Kodėl tu negali prisipažinti? Kodėl?
KALINYS. Aš per jaunas, kad mane pakartų... ir liktum tu našle. Geriau išpildyk mano norą – surask man dėžutę sidabrinę, kuri kadais pas mano motiną ant židinio atbrailos stovėjo.
KALINIO ŽMONA. Kas ten per dėžutė? Kodėl ji tau parūpo?
KALINYS. Joje saldainiai... mėtinukai, tai uždraustas vaisius man.
KALINIO ŽMONA. Ak taip... o kur aš ją surasiu? Jei žinoma, stengtis dėl tavęs nusprendusi, ieškosiu.
KALINYS. Aš nežinau, bet paišekok, tegu tai paskutinis darbas atliktas tavo dėl manęs bus. Dar noriu paprašyti aš tavęs žiupsnelio uostomo tabako.
KALINIO ŽMONA. (Paduodama dėžutę uostamojo tabako.) Tabako? Imk ir uostyk... tegu tave greičiau tai numarins.

Kalinio žmona prieina prie kameros durų ir pabaldžia į jas. Šios atsidaro ir ji dar numetusi piktą žvilgsnį į vyrą išeina. Likęs vienas, kalinys atsisėdęs ant lovos atsidaro dėžutę ir išbėręs žiupsnelį tabako ant rankos įkvėpia jį.

KALINYS. Svaigi taboka...

Uždanga.

Perone stovi traukinys besiruošiantis jį palikti ir vienišas berniukas. Berniukas, kurį laiką pasidairęs į šalis ir patrypčiojęs vietoje, įlipa į paskutinį traukinio vagoną.
Per traukinį eina kontrolierius tikrindamas keleivių bilietus.

KONTROLIERIUS. (Garsiai.) Paruoškite bilietus!

Keleiviai vienas po kito rodo bilietus kontrolieriui, o šis juos patikrinęs eina tolyn nuo vieno prie kito.

KELEIVIS. (Priėjus kontrolieriui, išekodamas bilieto kišenėse..) Tuoj tuoj kažkur jį nukišau.
KONTROLIERIUS. Aišku. Sekantis. (Prieina prie berniuko.)
BERNIUKAS. Važiuoju, bet bilieto neturiu... tikrai neturiu.
KONTROLIERIUS. Kodėl nebandai išsisukti ir meluoti?
BERNIUKAS. Jūsų veidas man matytas.
KONTROLIERIUS. Prasideda... praeitą savaitę čia važiavo mano senelio pusbrolio sunaus vaikas... aš nepažįstu savo senelio.
BERNIUKAS. Jūsų veidas man matytas...

Pribėga keleivis, kuris prieš tai ieškojo bilieto ir kiša jį kontrolieriui.

KELEIVIS. (Džiaugsmingai.) Aš jį radau... turiu bilietą. (Rodydamas į berniuką.) O jis neturi, žinau kad neturi.
BERNIUKAS. (Sau tyliai.) Ant sidabrinės mėtinukų dėžutės dangtelio vidinės pusės... mačiau.

Uždanga.

Kalėjimo vienutėje kalinys uosto tabaką.

KALINYS. Gerų laikų – geras tabakas. Įdomu ar ta nuotrauka tebėra ant dėžutės. Tada, pamatęs ją aš stačiai įsimylėjau tą vyrą. Jis buvo mano tėvas... (Iš visos gerklės rėkia.) Skaudama širdimi jį pakasiau po velėna... (Žiūrėdamas į rankas.) Štai šitomis rankomis.

Kažkur už kalėjimo vienutės durų pasigirsta žingsniai. Atsidaro vienutės durys ir įeina prižiūrėtojas.

PRIŽIŪRĖTOJAS. Prie sienos. Atsistok ir prisiglausk prie jos. Pajusk jos šaltį.

Kalinys atsistoja ir prisiglaudžia prie sienos.

KALINYS. Aš jaučiu... jaučiu jos šaltį... aš įsimylėjau šias sienas, tiek daug metų čia praleidęs. (Rėkia.) Aš myliu jus, sienos!
PRIŽIRĖTOJAS. Nusiauk batus... ir bėk... Bėk iš čia kiek tik kojos neša!

Uždanga.

IV-as veiksmas.

Parkas. Ant suoliuko miega žmogus. Prie jo artinasi vyras, vilkintis vienuolio abitu.

VIENUOLIS. Kelkis, broli, ir sek Dievui iš pąskos.
KALINYS. (Pakelia galvą, bet nežiūri į vienuolį.) Basas... aš basas.

Vienuolis nusiauna batus ir paduoda juos kaliniui. Pastarasis atsisėda, paėmęs batus pavarto juos ir apsiauna.

KALINYS. Dabar galime eiti.
VIENUOLIS. Eime, broli, eime.
KALINYS. (Bandydamas atsistoti suklumpa.) Pats šėtonas man kojas riša... aš nepaeinu... nori nešk mane... nori palik supūti.

Vienuolis sukaupęs visas jėgas sunkiai pakelia kalinį nuo žemės ir persimetęs per petį neša tolyn.

Uždanga.




V-as veiksmas.

Triaukštis, mūrinis namas. Apsitrynusi iškaba skelbia, kad čia įsikūrusi benamių prieglauda, o žemiau esantis prierašas  perspėja, kad čia trūksta lovų. Kalinys dalijasi lova su kažkokia moterimi.

KALINYS. (Pramerkęs akis.) Aš netyčia... dėl Dievo meilės, netyčia.
MOTERIS. (Stumdama jį iš lovos.) Taip negalima.
KALINYS. (Pradeda šaukti.) Elizabeta, Elizabeta!
MOTERIS. Ką? Kotu nori iš manęs?
KALINYS. Tamsta, vartu Elizabeta?
MOTERIS. Mano motina taip mane pakrikštijo.
KALINYS. (Su ašaromis akyse.) Vadinasi tu turi sidabrinę dėžutę?
MOTERIS. (Nusigrežia nuo jo.) Ne.
KALINYS. (Atsisėda ant lovos krašto.) Man reikia tos dėžutės, aš noriu mėtinio saldainio.. noriu!
BALSAI IŠ KITŲ LOVŲ. Žmonės miega!
KALINYS. Saldainiai! Mėtiniai!

Ateina prieglaudos prižiūrėtojas, stulbinamai panašus į kalėjimo prižiūrėtoją ir netaręs nė žodžio išveda kalinį iš prieglaudos. Gatvėje atsidūręs kalinys atsisėda ant šaligatvio šalia prieglaudos durų.

KALINYS. Batus grąžinkit! Ar girdit?

Už durų tyla.

KALINYS. Ei, jūs name, aš jums sakau, batus grąžinkite!

Už durų vis dar tylu.

KALINYS. Mano batai! Man ... aš jų netirėjau.

Kurį laiką atbula ranka jis daužo į duris, vėliau užmiega atsirėmęs į sieną.

Uždanga.

Perone būriuojasi keletas žmonių, laukiančių atvykstančio traukinio. Jie nerimastingai tylomis vaikrštinėja, kartkartėmis žvilgterėdami į laikrodį.
Atvyksta traukinys. Jam sustojus iš vagono išlipa kontrolierius, paskui save išsitemptamas berniuką.

KONTROLIERIUS. Mano traukinyje niekas nevažiuoja be bilieto.
BERNIUKAS. (Verkdamas šaukia.) Tėti! Tėti!
KONTROLIERIUS. Kur tavo tėvas? Kur jis?
BERNIUKAS. Jūs mano tėvas... jūs!
KONTROLIERIUS. Aš neturiu vaikų.

Perone tarp žmonių vaikštinėja policininkas. Kontrolierius jį pamatęs rankos mostu pakviečia šį prieiti. Policininkas prieina ir kontrolierius perduoda jam berniuką. Šis pasivedęs jį nuošaliau bando tardyti.

BERNIUKAS. Jis buvo mano... jis yra mano tėvas.
POLICININKAS. Meluoji.
BERNIUKAS.  Bet aš ne... jis mano tėvas.
POLICININKAS. Tamsta, esi mažasis nusikaltėlis. Aš netikiu tavimi. Visą gyvenimą toks liksi.

Uždanga.

Gatvėje miegantis kalinys prabunda iš nerimastingo miego.

KALINYS. Ir esu...

Uždanga.

III dalis.

I-as veiksmas.

Peronas. Moteriškas balsas praneša, kad liko penkios minutės iki traukinio išvykimo. Žmonės būriuojasi prie priekinių vagonų. Ties galiniais vagonais nerimastingai viakštinėja kalinys, netoliese ant kėdės sėdi skurdžius. Iš kažkur atskuba suplukęs vienuolis ir prieina prie jo.

VIENUOLIS. (Uždusęs bando atgauti kvapą.) Stokis, drauge, gana sėdėti, pavėluosim. Dar turiu tave su kai kuo supažindinti.
SKURDŽIUS. (Neskubėdamas atsistoja ir besiražydamas.) Na, kur taip skubate, amice?
VIENUOLIS. Nėra laiko aiškintis, eime!

Jiedu patraukia link kalinio, kuris apžiūrinėja paskutinį vagoną.

VIENUOLIS. (Kaliniui.) Drauge, aš tikrai nesitikėjau, kad važiuosite.
KALINYS. Važiuoju, broli, važiuoju. O jis kas? (Nužvelgia skurdžių ir jų žvilgsniai susitinka.)
VIENUOLIS. Jūs likimo broliai. Jūs abu bevardžiai šitame pasaulyje ir niekam, net ir man, nerūpi jūsų vardai. Kodėl tau parūpo kas jis?
KALINYS. Ten iš kur aš...
VIENUOLIS. (Pertraukia kalinį.) Bet dabar, tamsta, esate čia! Eime.

Trijulė sulipa į paskutinį vagoną. Traukinys palengva palieka stotį. Vienas žmogus likęs perone bėga jam iš pąskos.

ŽMOGUS. (Uždusęs.) Melsiuosi už jus!  Melsiuosi už jus visus!
VIENUOLIS. (Iškišęs galvą pro langą.) Melskis! (Peržegnoja žmogų.)

Uždanga.

II-as veiksmas.

Kupė. Vienoje pusėje sėdi pagyvenusi moteris ir vienuolis, kitoje – kalinys su skurdžiumi. Visi kurį laiką tyli. Skurdžius žiūri pro langą.

SKURDŽIUS. Kur bėga tie medžiai?
VIENUOLIS. Ten...
SKURDŽIUS. Kur?
KALINYS. O, tamsta kur bėga, ką?
SKURDŽIUS. Ten... niekur... bėga medžiai... jie bėga, ne aš!
KALINYS. Kvailys... tamsta, esi kvailys, manantis, kad bėga medžiai. Tamsta bėgi, o ne jie.
SKURDŽIUS. Jie bėga... aš sėdžiu. (Vienuoliui.) O, kaip jūs manote?
VIENUOLIS. Kontrolierius už durų.

Įeina senyvas vyriškis kontrolieriaus drabužiais.

KALINYS. (Kreivai žiūrėdamas į kontrolierių, sau tyliai.) Tas pats.
KONTROLIERIUS. Prašom parodyti bilietus.
VENUOLIS. (Atkiša tūsnį bilietų.) Štai, mano ir (Rodydamas į skurdžių su kaliniu.) kolegų bilietai.
KONTROLIERIUS. (Patikrines visus bilietus, išeidamas.) Laimingo kelio!
SKURDŽIUS. (Kaliniui.) Jūs, amice, pažįstat kontrolierių?
KALINYS. (Dvejodamas.) Gal? O gal ir ne?
SKURDŽIUS. Keista... keista...

Kalinys atsistoja ir iškiša galvą pro langą.

SKURDŽIUS. Nuterėte pažiūrėti, kaip medžiai bėga?

Kalinys toliau lyg niekur nieko kurį laiką žiūri pro langą. Po keletos minučių įtraukia galvą atgal ir atsisėda į savo vietą.

SKURDŽIUS. Ar žiūrėjote bėgančius medžius?
KALINYS. Kvėpavau grynu oru. (Vienuoliui.) Broli, ar čia yra vagonas – restoranas?
VIENUOLIS. Mes neturime pinigų.
KALINYS. (Žvilgteri į užmigusią moterį, paskui vėl į vienuolį.) Ji turi.
VIENUOLIS. Tegu turi. Mes jų neturim...
KALINYS. Turim... aš turiu.
VIENUOLIS. Bet...
KALINYS. Ša, broli, leiskite žmogui išsimiegoti.

Kalinys išeina iš kupė.

SKURDŽIUS. Romanas....
VIENUOLIS. Tikrai, jūs iš viso šito sukurtumėte romaną... ir vėl tptumėte kažkuo.
SKURDŽIUS. Vieną kartą tapęs tuo, kas aš dabar esu – būsi tuo amžinai, nes... tai chroniška... chroniška liga.
VIENUOLIS. Mano brangus drauge, jūs nevertinate gyvenimo.
SKURDŽIUS. Išpardaviau savo gyvenimą visokiems... Išpardaviau tiems kas pirko.
VIENUOLIS. Nusispjovėt į save patį?
SKURDŽIUS. Taip... būtent, nes nieko kito neliko... praradau daug sveikatos ir tapau niekuo.
VIENUOLIS. Jeigu būtumėt ėjęs tuo... savu keliu... tai nebūtumėt tuo kuo dabar esat?
SKURDŽIUS. Niekada nėjau... nežinau...

Uždanga.



III-as veiksmas.

Vagonas – restoranas. Groja muzika, keli žmonės prie stalų ir valgo, kiti geria svaigalus. Įsiveržia kalinys.

KALINYS. (Rėkia.) Kas? Kas mane pavaišins?

Visi esantys vagone – restorane atsisuka į jį.

KALINYS. Ko jūs laukiat iš manęs? Aš negaliu duoti jums to, ką galite jūs duoti man.
KELEIVIS. (Prieina prie kalinio.) O ką tau pasiūlyti?
KALINYS. Leidimą... išlipti kitoje stotyje... iš šito prekeikto traukinio, kuris mane veža į nebūtį .
KELEIVIS. Tam nereikia leidimo.
KALINYS. Ar matai kas aš? Man be leidimo negalima... aš noriu, kad mano motina manytų, jog išvažiavau... ji niekada neieškojo manęs... aš keleivis be bilieto!
KELEIVIS. Tada tave išlaipins ir be leidimo... kitoje stotyje.
KALINYS. Mes niekada nepasieksime jos... niekada. Šis traukinys, kaip mano gyvenimas – niekada nepalieka stoties...
KELEIVIS. Tik pažiūrėkit pro langa iį išvysite, kad mes ne stotyje...
KALINYS. Tu per kvailas kad suprastum... tą dieną, kai radau tuos saldinius... tada jis, traukinys, pradėjo riedėti... bet aš nepaėmiau nė vieno iš jų... tų saldainių... todėl jis negali palikti stoties....
KELEIVIS. Kas turi saldainių?
KALINYS. Tokių niekas neturi... tik ji... tik mano motina. Tik ji turi tokių saldainių...
KELEIVIS. Manau, kad atrastume, jei tik gerai paieškotume... aš taip manau.
KALINYS. O mano žmona?
KELEIVIS. O ką jūsų žmona?
KALINYS. (Rodo į vieną iš staliukų, prie kurio sėdi moteris ir vyras.) Ji antai pietauja su kažkokiu vyriškiu, ji paliko mane... o žadėjo... skurde ir turte, laimėje ir nelaimėje...

Kalinys išsijuosia iš kelnių diržą ir išeina ir vagono – restorano, numetęs jį ant grindų.

Uždanga.

Ruduo. Trys vyrai guli pažliugusiame purve, purvini nuo kojų iki ausų. Pirmasis vilki kostiumą, antrasis – abitą, trečiasis – kalinio rūbą. Jiems už nugarų matyti peronas. Vyras vilkintis abitu pakelia galvą ir bando žadinti kitus. Iš stoties palengva išrieda traukinys.

VIENUOLIS. (Pakėlęs galvą ir apsidairęs.) Prasideda gyvenimas kurio troškau... jis nesustos, kol pats nepanorėsiu to. (Pro šalį riedančiam traukiniui.) Sustok, traukiny! Sustok ir tu, gyvenime!

Uždanga.
2009-07-23 00:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-24 13:25
fishy02
tu mano megstamiausiuose..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-09 14:45
mireja
Įdomu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-09 14:42
mireja
Šuniukas užkastas,bet žinau kur.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-16 20:28
Arbatinukas Vėl
man nelabai tonas aiškus - ar čia turi jaustis tas patosas? arba ritmika, kad ir čia: "Prasideda gyvenimas kurio troškau... jis nesustos, kol pats nepanorėsiu to.". Seniai ką nors panašaus skaičiau. lyg ir modernas, o kalba vietomis vos ne šekspyriška. Kažko man tas kontrastas nelimpa. nors siužetas išties įdomus. kai kurie sprendimai atrodo nelabai įgyvendinami scenografiškai. gal labiau tiktų kinui.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-12 20:46
Valdovė
Ilgas,įdomus,gražus kūrinys:
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-03 16:52
Varniukė
mm, ilgokas darbelis, bet pradėjusi skaityti, negalėjau nebaigti...
Yra čia visko, skaitydama įsijaučiau ir man patiko, būtų nuostabus filmas, gal kažko vietom dar ir trūksta, bet viską galima pataisyti ;)
kurkit filmą :)p
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą