Juodu rašalu varno plunksna rašau savo gyvenimo galą ant žydrų akių gelmės.
Vos ugnies paukštei pabudus, susmigs juodi žodžiai lig pat baltos mano širdies.
Kam suteikti angelui Dangiški sparnai, jei pragaruos sudegti lemta jiems dar Saulės karščių nepajutus.?
Gabrieliaus karalystėn žmogžudžiu žengi, nors taip svajojai į dausas pakilti.
Ugninė paukštė nakties skliautą sukurens ir liks tik mažos žibančios žarijos- žvaigždės.
Žydrų akių gelmėn nejučia eini, tikėdamas ten rasti jūros atspindį dangui.
Užuot pakilęs nugrimzti į juodą jūros dugną.
Ir tik tada tu supranti, kad žydros akys- pavojingos audros,
Į kurias savu noru žengi, juodu varno sparnu drąsiai nuplasnoji.