Imbieriniai Sausainukai

Jis tiesiog bandė mane užhipnotizuoti savo sklandžia ir nepriekaištinga, turbūt net iš anksto paruošta kalba. Jo mimikos, jis dovanojo jomis man užtikrinimą, bei saugumą, gestus jis stulbinančiai įkomponavo į visą kalbą, taip pat jam kažkaip pavyko paslėpti tas seiles lūpų kampuose, kurios visada atsirasdavo jam prabilus.
-... Suprantu, kad nuogąstauji, suprantu, jog nesi šio darbo specialistas ir aplamai, vargu, ar kada galvojai apsiimti tuo, bet dar kartą pabrėžiu, jokios rizikos nebus, tiki manimi?
-Nežinau...
-Benai, nejau pamiršai kaip pats kalbėdavai apie mane?
-Nepamiršau...
-„Henrikas-žmogus, kuris niekada neklysta“. Pameni? -jis nusišypsojo suėmęs mane už pečių, -Tai kaip tau atrodo, ar suklydau šį kart?
-Nemanau, Henrikai... Tu teisus, -pasidaviau jam.
Sėdėjome vienas priešais kitą Henriko bute, prie nedidėlio kavos stalelio, ant kurio nudrėbtas gulėjo tos dienos laikraštis ir cigarų dėžutė. Kambaryje buvo gana šviesu, nepaisant to, jog degė tik viena stalinė lemputė. Nakties žiburiai prasiskverbė pro langą ir suteikė kambariui šviesos. Henrikas atlošęs savo galvą į krėslą lėtai traukė dūmus iš senos šimtaamžės pypkės, kuri priklausė jo seneliui, aš pasitenkinau ir cigaru.
-Matai, Benai, kažkada kalbėjomės apie tai, tu tikriausiai neprisimeni...
-Nelabai, primink man.
-Na, buvo toks pat sausas vakaras kaip šis, be jokio alkoholio. Tądien sėdėjome pas tave ir aš užsiminiau apie tai, paklausiau tavęs, ar darytum tai...
-Tikrai, dabar atsimenu ir aš atsakiau...
-Tu atsakei, jog padarytum, jei tau sumokėtų nemažą pinigų sumelę, bet pamenu, tu dar pridūrei, jog tai priklausytų nuo tavo jausmų taikiniui, prisimeni?
-Taip taip, jei tai būtų mano mama, ar...
-Bet tai nebus tavo mama, ar sesuo, supranti? Tu tai galėsi padaryti, nė nesudrebėjęs, -minutėlę patylėjo žvelgdamas į mane sukaupęs visą rimtį savo akyse, -tu su manimi?
-Na... taip, -atsidusau.
-Puiku, -nudžiugo jis, -žinai, bus tobula, aš jau viską apgalvojau, nuo pradžios iki galo. Tai padaryti turėsi tu...
-O kaip dėl atlygio? Jį pasidalinsime per pusę?
-Benai, tu manai, kad aš pakviečiau čia tave tam, kad apkvailinčiau, manai galėčiau pasielgti taip su savo draugu? Ne, drauguži, tu gausi didžiąją dalį pinigų, septyniasdešimt procentų, aš pasiliksiu trisdešimt sau, už nepriekaištingosios žmogžudystės suplanavimą, bei už tarpininkavimą tarp tavęs ir Fraiberio, sutinki?
-Manau... sutinku, -palinksėjau.
Jis žvelgė į mane su šypsena, ji nebuvo dirbtina, ji nebuvo planuotos kalbos dalis, ta šypsena buvo nuoširdi ir tikra, jis džiaugėsi mane į tai įvėlęs.
-Kodėl Fraiberis nori atsikratyti savo sekretorės? -netikėtai užklausiau.
-Na šito jis nepasakė, jei būtų pasakęs man, manau reikėtų nužudyti ir mane, -nusijuokė jis, -šiaip ar taip, manęs tai nedomina.
-Na, tai rėžk, pasakok savo planą.
-Visų pirmą, įvykdę žmogžudystę, pasistengsime policiją nukreipti kiton pusėn. Koks tavo batų dydis?
-Keturiasdešimt trečias, -nesupratau kodėl jis to klausia.
-Puiku, aš tau parūpinsiu keturiasdešimt šeštojo dydžio kėglininko batus, kuriuos avėsi žmogžudystės dieną.
-Kodėl kėglininko?
-O gi todėl, kad akivaizdu, jog tu neturi nieko bendra su kėgliais, tu negali žaisti dėl savo išvaržos nugaroje. Kiti batai neturi tokio pado kaip kėglininko batai, taigi... na prie to prieisime vėliau. Pirmiausia, nepyk, bet reikės tau nešioti peruką, kitos spalvos nei tavo garbanos, žinoma iš natūralių plaukų, po žmogžudystės ištrauksi porą plaukų iš peruko ir pabarstysi prie aukos. Beje, Fraiberis nori, kad atliktume užduotį poryt...
-Nejaugi? Aš negaliu taip greitai pasiruošti ir...
-Benai, aš viską paruošiu, tau reikės vykdyti tai, ką esu suplanavęs.
-Na, tai tęsk.
-Sekretorė vardu Monika, baigia darbą pusę aštuonių, Fraiberis ją užlaikys iki devynių... Žinai, kur reikės laukti, ant suolelio, prie Bartalomėjaus skulptūros... Ji vilkės juodą kostiumėlį, bei skrybėlaitę, ausis puoš lapelio formos auskarai, svarbiausia detalė, iš kurios tu atpažinsi Moniką yra rankinė su dvejomis didelėmis „H“ raidėmis, štai nuotrauka, -jis prikišo ją prie mano akių, regėjau moterį, tokią, kokią jis nupasakojo, -tuomet tu ją seksi, nuo Grynvaldo bulvaro ji važiuos taksi iki stoties, tą patį padarysi ir tu. Stenkis nepamesti jos iš akių. Tuomet nusipirk bilietą ir keliauk tramvajumi kartu su ja. Suvaidink netikėtą susipažinimą, pradėk su ja kalbėtis, pasakok, jog esi profesionalus kėglininkas, sakyk jai, jog tavo mėgstamiausias filosofas yra imperatorius Markas Aurelijus, nes ji eina iš proto dėl jo, tavo mėgstamiausias valgis-virti ryžiai su keptu kiaušiniu, Bethovenas yra tavo mylimiausias kompozitorius, žodžiu įtik jai kaip gali. Jūs išlipsite po penkių stotelių, nustebk, kad gyveni tame pačiame rajone kaip ir ji, eikite palei upę, prie kranto bus labai purvina, nepamiršk šito, ženk per purvą, kad batai išsiteptų ir paliktų ryškius pėdsakus. Tuomet bekalbėdamas netikėtai atsimink, jog darbe palikai namų raktus, sakyk, kad ofisas jau bus užsidaręs ir negalėsi patekti į savo namus, stenkis tai tarti kuo nuoširdžiau. Jei ji nepasiūlys, paprašyk pats pernakvoti pas ją. Tada, jos namuose galėsi viską pradėti, nužudyk ją su šiuo peiliu.
Jis ištraukė iš lagamino, gulėjusio prie jo kojų, peilį ir įteikė man.
-Nepamiršk, po žmogžudystės ištraukti plaukų iš peruko ir paberti nusikaltimo vietoje. Tuomet kuo greičiau išbėk iš namo ir skuosk prie upės. Kai būsi gatvėje, kuo skubiau nusiauk batus ir bėk į upę, nerk, perplauk į kitą pusę, rankose laikydamas kėglininko batus. Tada juos įsidėk į kuprinę, išsitrauk savuosius, juos apsiauk ir bėk į stotį, kiek įkabindamas, ten tavęs lauksiu aš. Nepamiršk, bebėgdamas nusiimti peruką ir įsidėti į kuprinę. Aišku?
-Supratau. Tik kaip mes būsime tikri, kad ji mane įleis vidun?
-Įsileis, o jei kartais nutiktų taip, kad ji užsispirtų, leisk jai grįžti namo. Tada, po pusės valandos ateik pas ją ir skambtelėk į duris, ši atidarys ir tu įsibrausi vidun su peiliu.
-Aišku.
Tą naktį beveik nemiegojau, vis galvojau apie nusikaltimą, kurį teks įvykdyti, apie tą moterį iš nuotraukos. Suplanavau pabėgimą, rengiausi pabėgti su pinigais iš Europos, kai viskas bus baigta. „Bėgsiu į Afriką, ten niekam nerūpi kas buvau Europoje ir ką padariau... Taip, ten ir vyksiu, kur nuolat šilta ir netenka drebėti taip kaip čia“. Nepajutau kaip užmigau. Staiga pašokau iš lovos, buvo rytas, pro užuolaidų tarpelius švietė diena. Griebiau sau už kojų vos prisiminęs savo planus, žmogžudystę, kurią kitą dieną turėsiu įvykdyti, bei išvykimą iš šalies. „Aš atimsiu kitam žmogui gyvybę, jo nebebus... “-lindo tokios mintys man. Norėjau kuo greičiau tai užbaigti, tai įvykdyti, kad tas balsas manyje išsigąstų mano agresijos ir užsičiauptų amžiams. „Jei jis užsičiaups, aš toliau žudysiu, tapsiu tikru žudiku“-kažkas kalbėjo mano balsu.
Taip prasikankinau, kol sulaukiau Henriko skambučio į duris. Šis atvežė man žadėtuosius batus, kažkokius dirbtinus ūsus, bei peruką, pamokė mane jį užsimaukšlinti, kad nė vienas maniškis plaukas neiškristų nusikaltimo vietoje. Įteikė dalį pinigų, pranešė, jog kitą dalį gausime vėliau. Patapšnojo per petį ir ramiai tarė, jog lauks manęs dvyliktą valandą nakties, stotyje ir pridūrė, kad tai bus tobula. Henrikas visada būdavo teisus, bet kažkas manyje sakė, jog šį kartą jis persistengė.
Visą dieną praleidau savo balkone, stebėjau žmones vaikštančius Daktaro J. Brinebergo gatve, stebėjau lėtai besikeičiantį vaizdą, kaip akmuo, besikaitinantis saulėje ant šaligatvio, po truputį pasislepia po didžiuliu banko pastato šešėliu. Žiūrėjau į vaikiną, kuris kone visą popietę prastovėjo prie Gliuberio kavinukės, rankoje laikydamas šokoladinių saldainių dėžutę ir puokštę gėlių. Jis kažko laukė, tikriausiai merginos. Gal ji pavėlavo į tramvajų, o gal susitiko su kitu, o galbūt jai nutiko kažkas baisaus, gal ji tiesiog nebegali su juo susitikti. Praradęs viltį, jis nupėdino prie suolelio, atsisėdo, nudrėbė puokštę šalia ir ėmė valgyti saldainius vienas.
Taip balkone pratūnojau visą dieną iki pat vakaro, surūkiau du gal du pakelius cigarečių, net gerklę ėmė niežėti. Devintą valandą vakaro per televiziją turėjo rodyti Berto Makfyberio šou, tad pasijudinau iš balkono. Po Makfyberio laidos prasidėjo kita programa, kaip ir kiekvieno sekmadienio vakarą, rodė gerą kino filmą iš klasikos kolekcijos. Ši kartą parodė seną vokiečių trilerį „M-Mörder“, taigi naktį vėl negalėjau užmigti.
Pagaliau atėjo ta diena. Pasiruošiau viską, kaip reikėjo: kuprinę, su batais, priklijavau sau ūsus, užsimaukšlinau peruką, užsiaviau kėglininko batus, net vardą, bei pavardę sau sugalvojau, dabar tapau ilgaplaukiu blondinu su ūsiukais, vardu Čarlis Fredsonas.
Pajudėjau iš namų, dengiau veidą laikraščiu, neva jį skaičiau, regis niekas dėmesio į mane nekreipė. Ilgai eiti neteko, gyvenau netoli Bartalomėjaus aikštės, tad šiek tiek paėjęs, prisėdau ant suolelio ir vėpsojau į milžinišką pastatą, priklausiusį Fraiberiui. Žvilgtelėjau į laikrodį, buvo beveik devynios valandos. Štai ją ir išvydau, tokia pati, kaip ir nuotraukoje, rankinė su raidėmis „HH“, kostiumėlis visas juodas ir skrybėlaitė, tik auskarų nesimatė.
Ėmiau ją sekti, nusekiau iki Grynvaldo bulvaro, tada kaip ir Henrikas sakė, ji pajudėjo taksi. Viskas klostėsi puikiai, net nudžiugau. Pradėjo temti, kai atvažiavome į centrinę tramvajų stotį, saulė jau buvo dingusi. Įšokau į tramvajų ir nusekiau paskui ją, į galą, kur buvo mažiausiai žmonių. Ji pritūpė ant sėdynės, aš šiek tiek supanikavau. „Kaip pradėti kalbą, kaip?! “. Stovėjau įsikibęs už turėklo, ir akies krašteliu žvilgčiojau į ją, į savo auką. Nuotraukoje jos veido nesimatė, o dabar galėjau stebėti kiekvieną jos plauką, kiekvieną menkiausią raukšlelę ant jos veido. Ji buvo graži, gal penkeriais metais jaunesnė už mane, o jos kvapas, tai buvo nuostabiausi moteriški kvepalai, kuriuos buvau kada užuodęs.
Prisėdau šalia ir lyg keturiolikmetis mokinukas paslapčiomis dirsčiojau į jos veidą, galvoje slėpdamas mintis. Ji atsisuko, pažvelgė į mane, mūsų akys susidūrė, sumišęs nusukau galvą ir vėl ėmiau paslaptingai žvilgčioti į ją. Už lango mirksėjo miesto šviesos, sutemo. Laikas ėjo, reikėjo kažko imtis. Giliai įkvėpiau oro ir tariau:
-Girdite tai?
-Atsiprašau?
-Na tą sireną, rodos, tai ugniagesių signalas, -nurijau seilę.
-Aaa... Na, taip girdžiu, -nusišypsojo ji.
-Šiomis dienomis vis daugiau gaisrų, nepastebėjote? -atsisukau į ją.
-Neatkreipiau dėmesio.
-Matyt dėl karščio, -nubraukiau prakaitą nuo kaktos, -visą savaitę karšta kaip niekad, turbūt tai nemenkai prisideda prie gaisrų, žinote kaip būna, jaunimas siaučia parkuose, palieka pustuščius butelius, o tada...
-Gali būti, aš jums pritariu, -linktelėjo ji.
-Ši savaitė man kaip pragaras, neriuosi iš kailio bandydamas įsigyti ventiliatorių, -kalbėjau toliau.
-O kas gi jums trukdo jį įsigyti?
-Bėda ta, kad niekur nerandu, rodos, šiomis dienomis jų taip lengvai nerasi, ne vienoje parduotuvėje teiravusi, -skundžiausi, -beje, aš Be... Čarlis... Čarlis Fredsonas.
-Monika Hember, malonu susipažinti, -ištiesė ranką ji, -kur traukiate?
Išvydau seną moteriškę stebinčią mūsų pokalbį, šiek tiek sumišau, tuomet atsiminiau, jog esu visai nepanašus į save.
-Ką? -neišgirdau ko ji klausė.
-Klausiu, kur traukiate?
-Aaa... dar keturias stoteles pavažiuosiu...
-Tikrai? Jūs ten gyvenate?
-Taip, netoli upės...
-Aš irgi! -nustebo ji, -Mes kaimynai...
-Oho, sutapimas, -apsimečiau nustebusiu.
-Sakykite, Čarli, šitie batai, jūs juos pavogėte iš kėglių salės? -nusijuokė ji.
-Ne, matote, man jie labai patogūs, visada juos aviu, -atsakiau.
-Mėgstate šį žaidimą?
-O taip, kėgliai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, na, neslėpsiu, esu profesionalus kėglininkas, -nusišypsojau jai.
-Šit kaip.
Sulaukėme tylos minutėlės. Tiesą sakant, tokios minutėlės mane visada erzindavo, visada jausdavausi nepatogiai, tad stengdavausi sugalvoti kažkokią istoriją, o jei nesisekdavo, dažniausiai kranksėdavau. Kranksėjau ir šį kartą.
-Kur jūs dirbate, Čarli? -paklausė ji.
-Aš? Na, esu nekilnojamojo turto agentas, -negalėjau sugalvoti nieko įdomesnio, -o jūs panele?
-Dirbu Fraiberio įmonėje sekretore, tikriausiai žinote, pačiame miesto centre...
-Na žinoma žinau... puiku.
-Ką veiksite parėjęs namo? -pasiteiravo ji.
-Aš? Na, tvarkysiu porą popierėlių, bet šiaip, tikriausiai nieko. O jūs?
-Kepsiu sausainius, -nusišypsojo ji, -rytoj mano jaunesniojo brolio gimtadienis, mano šeima dievina imbierinius sausainukus, ypač jei aš iškepu.
-Kepate sausainius? -vėl nurijau seilę, pajutau kažkokį dusinimą gerklėje, -Šaunu, kiek jūsų broliui metų?
-Ryt sueis penkiolika, -tarė ji.
-O kiek jums pačiai, jei ne paslaptis?
-Dvidešimt treji, -atsakė ji ir patylėjusi paklausė manęs to paties.
-Man dvidešimt septyneri.
-Vaikštote į darbą su kuprine? -nusijuokė ji rodydama pirštu į mano kuprinę.
-Na, tomis dienomis, kai žaidžiu kėgliais, čionai nešuosi aprangą.
Prisiminiau apie ką derėtų su ja kalbėtis, tad pradėjau niūniuoti Bethoveno kūrinio melodiją.
-Bethovenas? Mano mėgstamiausias, -atpažino ji, -ką jūs manote apie jį?
-Tiesą pasakius, negaliu be jo simfonijų, jo kūrybos, namie turiu visą kolekciją vinilinių plokštelių su jo muzika, -stengiausi tai tarti kuo įtikinamiau.
Taip įsikalbėjom, jog net nepajutome, kaip pravažiavome stotelę, ėmiau nerimauti, šiek tiek nukrypau nuo plano. Jaučiau, jog ta mergina, vardu Monika yra stipresnė už mane ir mano peilį, stipresnė už žmogžudystę, kurią planavau įvykdyti, jaučiau, jog ji turi kažką neįveikiamo, prieš ką peiliu nepakovosi. Išlipome kitoje stotelėje.
-Nesijaudink, juk visai netoliese, paėjėsim porą kvartalų, pasieksime upę, liks tik pereiti tiltą, -tikino mane.
-Na žinoma, -lingavau galvą.
-Tai sakai eini iš proto dėl kiniškų ryžių su kiaušiniu? -stuktelėjo man į petį savuoju.
-O taip, negaliu šiam skanėstui atsispirti, -nusišypsojau.
-Pakviesčiau tave pas save, į namus, suvalgyti po porciją minėtųjų ryžių, bet manau, esi užsiėmęs, -tarė ji.
Šito nesitikėjau, planas įgavo pagreitį, viskas vyko dar nepriekaištingiau, nei planavome.
-Na ką tu, Monika, mielai užsuksiu pas tave, -meiliai pažvelgiau jai į akis, ši kur kas meiliau man atsakė.
Nežinojau kur dėtis. Tas dusinimas virto smaugimu, vos pakvėpavau, ėmė smarkiai plakti širdis, išpylė prakaitas. Susmukau ant žemės, iš paskutiniųjų stengiausi gaudyti orą ir galvoti apie ką kitą, stengiausi prisiminti tą kelionę į Afriką, tą milžinišką lagaminą pinigų, kurį gausiu už dviejų valandų.
-Čarli, kas tau? -pripuolė prie manęs Monika, -Negera, nori, kad iškviesčiau greitąją?
Klūpėjau vidury tilto, kvėpavau menkai, lyg gavęs į paširdžius. Pakilau, pažvelgiau į rankas, nupurčiau prilipusius akmenukus, bei žemes ir staiga prisiminiau purvą.
-Čarli, tau viskas gerai? -suėmė man už parankės ji, -Negąsdink manęs...
-Ne, nesijaudink, taip nutinka dažnai, matai, aš sergu astma, -melavau, -viskas gerai.
Pasiūliau eiti palei pakrantę, kaip sakė Henrikas, ši sutiko, nesuprasdama esmės. Ten iš tiesų buvo begalės purvo, tuomet pasiekėme jos namą. Palikau ryškius pėdsakus namo laiptinėje.
-Štai čia aš gyvenu, -tarė ji pakeldama rankas į viršų, -ten vonia, gali nusiplauti rankas, aš užkaisiu kavos. Būsiu virtuvėje.
-Ačiū, Monika.
Nusiaviau batus ir nuslinkau į vonią, pradėjau plauti rankas. Pažvelgiau į veidrodį, buvusį virš kriauklės ir išsigandau. Regėjau ne save, regėjau kažkokį perbalusį negyvėlį, ne dėl to, kad atrodžiau kitaip. Mano akys pasidarė raudonos, jas perštėjo, jaučiausi klaikiai. Iškišau liežuvį, jis buvo visas baltas, o paakiai, jie atrodė lyg sumušti. „Kas man? “. Užsimerkiau. Tamsoje išryškėjo dubenėlis ryžių su kiaušiniais, staiga jie pradingo ir vietoje jų atsirado imbieriniai sausainukai ant šventinio stalo. Atrodė, jog nualpsiu, nebegalėjau to išlaikyti. Atsimerkiau. Veidrodyje vis tas pats lavonas.
Nutapsėjau į virtuvę. Monika sėdėjo prie stalelio ir laukė manęs delnais apglėbusi kavos puodelį. Atsisėdau priešais ją ir gurgšelėjau kavos iš savojo puodelio. Pažvelgiau į jos akis, jos buvo šimtą kartų gražesnės, guvesnės, bei mielesnės nei manosios. Kvėpavau sunkiai, stengiausi to neparodyti Monikai. Jaučiausi lyg mažas vaikas, pasiklydęs mieste, ieškantis mamos, ar tėčio, jaučiausi kaip jaunuolis grįžęs namo iš karo, vietoje savo buvusio namo radęs popieriaus perdirbimo įmonę, jaučiausi būtent taip, kaip jaučiasi žmogus praradęs viską.
-Tau viskas gerai, Čarli? -nerimavo ji, -Tu toks išblyškęs, tavo žvilgsnis toks nekoncentruotas.
-Patikėk, Monika, man viskas gerai, -vis stengiausi įtikinti ją.
-Žinai, žiūrėjau šaldytuve, deja, neturiu kiaušinių, -apgailestavo ji, -galiu nubėgti pas kaimynę, dedu galvą, jog ši turės.
-Nereikia, pasitenkinsiu ir kava, kuria užplikei.
-Čarli, tuomet gal norėtum kada nors su manimi nueiti į kinų restoraną, suvalgytume ryžių su kiaušiniais, -ji netikėtai uždėjo savo ranką ant manosios, vos sutvardžiau kažkokių nežinomų jausmų proveržį.
-Žinoma, Monika, su mielu noru.
Taip sėdėjome gal dešimt minučių, aš stengiausi atsikratyti to dusulio ir tų minčių, o Monika nėrėsi iš kailio besistengdama būti kuo meilesnė man.
-Oho, jau po vienuolikos trisdešimt, nepyksi jei imsiu gaminti sausainukus? -paklausė Monika, -Aš gaminsiu ir kalbėsiu su tavimi.
-Žinoma, Monika, žinoma...
Ji pakilo, prislinko prie virtuvinio valgio gaminimo stalo ir pradėjo tai. „Neužilgo dvylikta, Henrikas, turbūt jau laukia“.
-Žinai man patinka su tavimi kalbėtis, -pradėjo ji, -mes turime tiek daug bendro, galiu tavęs kai ko paklausti?
-Klausk, -nusišypsojau jai atsigręžus.
-Tu vienas?
-Taip, neturiu nei brolių, nei seserų, -nusijuokiau.
-O dėl merginos?
-Neturiu, -atsakiau.
-Aš taip pat vieniša, jau seniai su kažkuo susitikinėjau, o tie, su kuriais matydavausi būdavo paskutiniai paršai, aptekę pinigais, baisūs nuobodybės. Žinai, tu visai kitoks, tu man patinki.
Nurijau gurkšnį kavos, kuris subadė mano stemplę it peilis, ėmiau dar labiau dusti, atrodė, jog kažkoks nematomas smaugikas sutraiškys mano gerklę.
-Čarli, -kreipėsi į mane netikėtai atsigręžusi, -manau čia trūksta kai ko.
Visiškai pasimečiau, nesupratau ką ji turėjo galvoje. Ji nubėgo į kitą kambarį, atitempė didžiulį gramofoną ir įstatė kažkokią plokštelę, ėmė skambėti Bethoveno simfonija, kažkur labai girdėta.
-Taip geriau? -šypsojosi ji, žudydama mane savo neįkainojama šypsena.
-Kur kas geriau, -nežinojau ką atsakyti.
Stebėjau ją, kaip ši nepriekaištingai, taip žmoniškai gamina sausainukus, minko tešlą, galiausiai ėmė barstyti cinamonu. Jos rankos aplipo tešla, o prabraukus jomis nuostabius plaukus, ištepė savo galvą. Regėjau imbierinės tešlos gabaliuką ant jos plaukų sruogos, norėjau jai kažką sakyti, bet susilaikiau. Tai buvo puikus momentas, ji nė neatsigręžusi gamino sausainius ir kalbėjo su manimi visomis temomis.
-Žinai, kai buvau vaikas, aš be jokio tikslo išmezgiau gal šimto metrų ilgio virvutę iš medvilninių siūlų, -nusikvatojo ji, -mezgiau gal dešimtį dienų, net naktį megzdavau ir net nežinau kodėl. Tada suvyniojau į didelį kamuolį ir nusviedžiau į kambario kampą, dar iki šiol pas mano mamą yra tas kamuolys.
-Ką tu su juo veikdavai?
-Nieko, va čia ir yra visa esmė, kad nieko neveikdavau, -pradėjo juoktis ji, -oi, kokių tik nesąmonių aš prisigalvodavau.
Taip sulaukėme dvyliktos valandos. Nėriausi iš kailio. Ji kone visą valandą gamino sausainukus nusigręžusi, galėjau tai padaryti bet kurią akimirką, tačiau jaučiau, jog tarp manęs ir nusikaltimo tvyrojo kažkoks stiklas, negalėjau jo peržengti, tai buvo nedūžtantis stiklas, nenutuokiau iš kur jis atsirado. Mano akys ėmė ašaroti, negalėjau to sustabdyti, galiausiai širdis virto traukinio stūmokliu, o gerklė plyšte plyšo. Laimei pabaigusi savo darbą ir užstačiusi sausainukus kepti, ji nukulniavo į vonios kambarį.
„Jei manai, kad tai darysiu, tai tu klysti kaip niekad“-tariau tyliai. Pakilau, atvėriau langą virtuvėje, ištraukiau peilį iš kuprinės ir sviedžiau kiek galėdamas toliau, regis jis įkrito į upę, nes išgirdau pliumptelėjimą vandenin. Grįžo Monika, nustebusi sustingo vidury kelio, žvelgė tai į langą, tai į mane.
-Kodėl tu jį pravėrei?
Nesulakiau šito proveržio, pribėgau prie jos, apkabinau, negalėdamas susigaudyti kas vyksta ir pravirkau. Ji glaudė mane prie savęs, glostė mano netikrus plaukus, aš verkiau lyg mažas vaikas, lyg žmogus. Suvokiau, jog nepavyko išgąsdinti sąžinės ir žmogiškumo, neišdegė jų nuvyti šalin. Spaudžiau ją savo glėbyje ir bučiavau kvepiantį kaklą. Užsimerkiau. Regėjau dubenį virtų ryžių su kiaušiniais, regėjau imbierinius sausainukus ant šventinio stalo, tik šį kartą aš jų nesibaiminau. Regėjau kruopštumą, nuoširdumą, mačiau vaikus, statančius namelį iš degtukų, seną moterėlę, palinkusią prie stalo ir gaminančią tortą, regėjau pražilusį režisierių ir visą filmavimo grupę kartojančią tuos pačius kadrus daugybę kartų, mačiau berniuką drožiantį skulptūrėlę iš medžio ir be abejo Moniką laikančią lėkštę imbierinių sausainukų.