Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jai buvo kątik suėję septyniolika šviesių ir nerūpestingų metų. Negalvojo nei apie praeitį, nei apie ateitį, mylėjo save ir mylėjo gyvenimą. Be abejo, norėjo patirti visus žmogaus sielai būdingus jausmus, net ir tuos, kurių pati negalėjo įsivaizduoti. Tėvams kartais Ji kėlė nerimą. Draugams atrodė kvaila ir nesuprantama. Nors, nei vieni, nei kiti pernelyg ir nesistengė Jos suprasti. Gal taip ir geriau.

  Jis apsigaubęs abejingumu laukė savo aštuonioliktojo. Niekada nemėgo gimtadienių, o dar labiau žyminčių galutinai pasibaigusią vaikystę, kurios matyt nė neturėjo. Taigi, berods dabar bus visiškai už save atsakingas, nors juk tokiu jau teko būti beveik visą gyvenimą, nieko čia naujo. Vienintėlė gera žinia, jog pagaliau bus laisvas. Laisvas nuo viso ten supusio šlamšto.

  Jai tai buvo eilinė diena vaiskiame Jos pasaulėlyje. Šiltas senamiesčio vėjas šukavo ir kedeno ilgus peleninius plaukus, keldamas papildomų rūpesčių akims, kurios norėjo matyti viską. Kaip visada, iš mokyklos namo ji ėjo dvi valandas, nors kelio buvo keli šimtai metrų. Stengdamasi vilkinti laiką, vaikščiojo painiomis gatvėmis ir skersgatviais, darė apylankas ir ėjo ratais, nors šią miesto dalį galėjo nupiešti užsimerkusi. O piešti Ji mėgo, nuolat tą darydavo, tam neatsispyrė ir šįkart. Patogiai įsitaisiusi ant žolės jau seniai pamėgtam, nuošaliam kiemely Arklių gatvėj, aliejiniais pieštukais liejo ant gelsvo popieriaus savo slaptas mintis. 
  Niekas tada Jai nerūpėjo. Nors mokslai Jai buvo sunkiai įkandami, dėl to galvos pernelyg nesuko. Ji gyveno šia diena, ir tai puikiai matėsi. Mokykloje Ją vadino „paplaukusia“, Ji nuolat visiems šypsojosi, bet į aplinkinius per daug nesigilindavo. Nepasakytum, kad nebuvo graži, turėjo be galo liekną kūną, kartais galėjo atrodyt, kad sutrupės prisilietus. Pilkos didelės akys visada žibėjo lyg norėdamos tiek daug ką pasakyti. Oda Jos buvo kiek nesveikai pabalusi ir lygi, o lūpos raudonos, nors Ji išvis niekada nesidažydavo. Save laikė gatvės vaiku ir prižadėjo kad niekada nepaliks šito miesto, kuriame gimė ir užaugo.

  Tą rytą Jis susitvarkė dokumentus ir jau buvo pasirengęs visiems laikams palikti seniai įgrįsusius Vilniaus 2-uosius vaikų namus. Jam ten jau darėsi ankšta. Savo tėvų beveik nepažinojo, tėtis mirė kai Jam buvo šešeri, o mamos veidą Jis seniai pamiršo ir nenorėjo prisiminti. Prieš kelis metus buvo Jį aplankiusi, tikėjosi kad tėvas paliko sūnui kažkiek pinigų. Tačiau iš kur? Jų jie niekada neturėjo. Taip nieko nepasakiusi motina ir išėjo, palikdama tiktai stiprų alkoholio tvaiką.
  Palikęs tą vietą, kurią pats vadino Blusyne, Jis tikėjosi gyventi mokytis iš naujo. Žinojo, kad egzaminus tikrai išlaikys gerai, jog pavyktų įstoti į universitetą. Tai buvo svarbiausias Jo tikslas, negali nepavykti. Jaunasis daktaras.. Jau tuomet įsivaizdavo kaip gaus išsvajotąjį mediko diplomą.. Tačiau dar lauks daug metų sunkaus darbo. Būstą šiokį tokį jau rado už gana nedidelę nuomą, beliko susirasti darbą, kitaip nepragyvens. Taip nešinas viena nedidele kuprine, patraukė troleibusų stotelės link. Ir tada  visai netikėtai vaikiną apėmė nevaržomos jėgos pojūtis, Jis pasijuto stiprus ir pagaliau tikrai laisvas, nestabdomas prižiūrėtojų žvilgsnių, galintis keliauti kur panorėjęs, ir buvo tikras, kad sugebės prilipti prie šio miesto, o gal net važiuoti į bet kurį kitą pasaulyje! Tik vienintėlis žmogus Jį dar laikė ir visuomet vertė galvoti apie pareigas. Jis niekada nepaliktų mažosios sesers Ulos čia vienos. Nuo pat mažens jautėsi už ją atsakingas ir be proto mylėjo. Tikriausiai taip vadinasi tas didelio prisirišimo ir rūpesčio pilnas jausmas. Taigi jai dar tik dešimt, tačiau gal kaip nors pavyks  ištraukti iš tos vietos greičiau, dar visai nesugadinus jaunystės. Nors ji pati taip puikiai viską supranta, stebėtinai gudri..
  Apleista palėpė Užupio rajone. Numetęs daiktus ant grindų, Jis nuėjo apžiūrėti savo penkiasdešimt kvadratinių metrų. Baldų beveik nebuvo, sienos apsilupusios, dulkių sluoksnis sulig piršto storumu. Tačiau šiek tiek apsitvarkius galima visai jaukiai įsikurti. Vienas erdvus kambarys, kaip tik jam – nepatyrusiam ir laisvam naujokui. Visai pakilios nuotaikos, Jis nieko nelaukęs ėmėsi tvarkyti namus, jau tikruosius namus.

  - Audra! – Pašaukė Ją motina. – Ir vėl tu čia! Vaikeli, nejau neturi jokių naudingesnių užsiėmimų, nei kiurksoti šitam purvinam kieme?
  Velnias, vienintėlis šios slaptosios vietos trūkumas, jog ji visai nepaslepia nuo tėvų, žinančių senus vaiko įpročius. Gelėta ir kaip visuomet švytinti mama stovėjo po namo skliautu vistiek apšviesta saulės. Audra net nepastebėjo kaip pradėjo vakarėti.
  - Vaikeli, nejau neturi jokių naudingesnių užsiėmimų, nei kiurksoti šitam purvinam kieme? Einu apsipirkti į turgų, kai grišiu, norėčiau tave rasti namie.
  „Hm, kažin kas yra naudinga?  Turbūt tikrai ne tai kas artima sielai ir kas šitaip įtraukia visas mintis. ‘‘ – pagalvojo Ji. Lėtai susirinkusi daiktus, patraukė namo.

  Kai butas atrodė jau kiek padoriau, Jis, neturėdamas daugiau ką veikti, išėjo laukan. Kieme žaidė kaimynų vaikai - spardėsi ir mėtėsi smėliu. Saulė jau pasisukusi į vakarus, ketindama palikti šią pasaulio pusę. Jis neturėjo kur eiti, buvo vienas, tačiau nesijautė vienišas. Neskubėdamas vaikščiojo palei Vilnelę, vėliau pasuko stoties link pro senamiestį, pats tiksliai nežinodamas kelionės tikslo. Užsidegė cigaretę ir maždaug tuo metu pastebėjo Ją.
  Keista, nes dažnai, kai būdavo šitaip paskendęs apmąstymuose, žmonės aplinkui jį erzindavo. Ne, šįkart tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tai išvis nebuvo meilė, netgi ne susižavėjimas. Tačiau Ji kėlė Jo susidomėjimą, Jam patiko Ją stebėti. Eidama triukšminga ir pilna gatve, Ji šypsojosi sau, į nieką nesižvalgė, žiūrėjo į debesis ir nesirūpino kaip atrodo.  Lyg skristų beveik neliesdama grindinio savo mažomis kojytėmis, arba bristų per javų jūrą, kiekvienu žingsniu tarsi įaugdama į žemę. Gal tik Jam Ji paliko tokį įspūdį, išsiskyrė iš kitų, nors to pati visai netroško. Gal tik Jam pasirodė, kad praeidama, paskui Ji palieka šviežesnį, keptu cukrumi ir nuoširdumu kvepiantį orą, kuriuo norisi sekti. Tą Jis ir sumanė daryti, save įtikinėdamas, jog yra vedamas vien smalsumo.
 
  Kelias namo Jai kaip visada labai trumpas. Jautėsi įprastai laiminga, Ją džiugino viskas: gatvės triukšmas, kvapai, žmonės, kuriuos jautė aplinkui. Dangus šįvakar nusiteikęs svajingai, nuogas, tik kur ne kur apsiklojęs debesėliais, matyt kad naktį nesušaltų. Už kelių kiemų jau matysis namų stogas. Ji pasuko į siauresnę gatvę ir čia jau tapo visai viena. Žingsniavo pagal mintyse niūniuojamą ritmą ir visai nejuto jog yra nuolat stebima.

  Jis nusprendė pamažu prisiartinti prie Jos ir galbūt net kąnors pasakyti, tačiau nieku gyvu nenorėjo išgasdinti, dar ims ir išnyks. Netikėtai pamatė, kad priėjusi kažkokį namą, Ji ėmė rakinti vartus. Nudžiugo, nes sužinojo kur Ji gyvena ir liko nepastebėtas. Tai buvo taip panašu į vaikišką seklių žaidimą, visada kėlusį daug emocijų.
  Šiaip tai merginomis Jis pernelyg nesidomėjo, netraukė Jo nei pasimatymai, nei vakarėliai. Meilės gyvenime Jis gavo mažai, manė, kad turbūt nemokėtų jos ir duoti. Iš tiesų, apie ją išvis beveik negalvojo ir jos neieškojo. O ši būtybė Jam nebuvo panaši į paprastą merginą. Tą vakarą Jam taip ir nepavyko Jos užkalbinti, bet sau pažadėjo, kad dar sugrįš.
2009-07-18 19:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-06 10:44
Varinė Lapė
Viskas vyksta pasyviai ir lėtai. Kol kas nieko per daug neįvyko. Tikiuosi antra dalis daugiau pasakys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą