Tik draugai..? (2skyrius) (2dalis)

- Tu ką? Jau visiškai iš proto išsikraustei?
- Gal baigsi pagaliau apsimetinėti? Žinau, kad patinku Tau, Gabi sakė. Tu man taip pat patinki, kur problema?
Jo žandikaulis atvipo tą pačią sekundę kai tai išgirdo. Tikriausiai mintyse keikė Gabriele, kad ši viską man papasakojo. Labiau nustebusio žmogaus nebuvau gyvenime matęs, patikėkit manimi. Jis tiesiog sėdėjo ir žiopčiojo lyg ant kranto išmesta žuvis. Kantriai laukiau, kol jis ką nors pasakys, tačiau, po kokių penkių minučių, netekau kantrybės. Atsikėliau nuo fotelio, priėjau prie jo, paėmiau už rankos ir vedžiausi paskui save.
- Ką dar sugalvojai? Kur mane vediesi? - pagaliau atsitokėjo jis.
- Į savo kambarį, - dviprasmiškai šyptelėjau.
- Gal nereikia? Aš jau tikrai norėčiau eiti namo.
- Tu dar neatsakei į mano klausimą.
Užlipome į antrą aukštą. Koridoriumi iki galo ir į kairę - tiesiai į mano kambarį. Buvo be dešimties minučių ketvirta valanda, mama turėjo grįžti lygiai penktą, taigi turėjome dar truputį laiko. Neketinau švaistyti jo veltui, nes velniškai norėjau sužinoti jo atsakymą.
- Turime maždaug valandą. Gali atsakyti dabar arba dar kiek pagalvoti ir atsakyti vėliau. Ką renkiesi?
- Aš Tau sakau. Visiškai nebemąstai ką darai.
- Tai ką norėtum nuveikti kol galvosi?
- Norėčiau eiti namo ir niekada daugiau gyvenime su Tavim nesikalbėti.
- Galime paklausyti muzikos. Kokią muziką mėgsti?
- Hmm... Leisk pagalvoti. Tikriausiai ėjimo namo muziką!
- Kada baigsi šį teatrą? Kiek galima? Mano kantrybė ne geležinė.
- Mano taipogi.
- Tai ką Tu siūlai? Man gal ant kelių atsiklaupti, kad pagaliau susiprotėtum?
- Pirmyn!
- Nesulauksi! Labai prašau, baik apsimetinėti. Juk abu puikiai suprantame kas vyksta. Manai man labai lengva? Tu ir Gabi vieninteliai žmonės, kuriems apie tai pasakiau. Pasitikėjau ja, o dabar pasitikiu Tavim. Nejau taip sunku bent šiek tiek tai įvertinti?
- Ak Tu galvoji, kad Tau sunku? O apie mane bent pagalvojai? Ateinu pas Tave tikėdamasis padėti nustebinti geriausią draugę, o Tu man pasakai apie melą trukusį pusę metų! Pusę metų mulkinote mane! Praneši man, kad patinku Tau ir lyg dar to būtų maža, pasiūlai būti pora! Kaip Tavo manymu aš turėčiau jaustis? Taip ilgai apie tai svajojau, o Tu tai paverti kažkokiu šou. Jeigu aš Tau taip kritau į akį, tai kodėl pats nepriėjai prie manęs, kodėl neužkalbinai? Kam reikėjo visos šitos nesąmones?
- Pats, aš niekada gyvenime nebūčiau išdrįsęs to padaryti. Pernelyg bijočiau. Prašau, suprask mane.
- Tai kas Tu per bailys, jeigu net nesugebi žmogaus užkalbinti?
- Tai ne taip paprasta, kaip Tau atrodo. Aš niekada nesusitikinėjau su vaikinu, net nebuvau susižavėjęs nei vienu. Visuomet draugavau tik su panelėmis, nejau tikiesi, kad imsiu ir laisvai pradėsiu „kabinti“ Tave? Negalėjau išsiduoti aplinkiniams. Mano gyvenimas būtų baitas jeigu dar kas nors apie tai sužinotų.