***

Pakeliu nuo žemės ašarą
ji virsta miriadais adatų
smeigiu po vieną sau į širdį
o ji dainuoja

einu dainuodamas
po griaudžiančiu dangum
apsimetu kad nejaučiu
kaip beldiesi man i krūtinę

kaip tavo švelnūs pirštai
atsargiai bando glostyt mano sielą
o aš kenčiu - neišsiduodu
kad tai, ką manai siela esant
tėra nagais vis draskoma širdis.