Tik draugai..? (2skyrius) (1dalis) (Lukas)

Kai prispyriau save paprašyti Gabrielės pagalbos, tikrai nemaniau, kad ji sutiks. Juk ne dažnai taip nutinka, kad vienas vaikinas prašo pagalbos tam, kad turėtų progą „nukabinti“ kitą vaikiną. Net neįsivaizdavau kaip reikės jai viską paaiškinti, o dar tai, kad aš jos nepažinojau, tik pasunkino visą reikalą. Visgi, vargais negalais, prikalbinau ją su manimi susitikti, o tada papasakojau ko iš jos noriu. Iš pradžių ji nepatikėjo, galvojo, kad tiesiog noriu pasišaipyti iš Edžio. (Kokie jie panašūs...) Tačiau, galiausiai, po ilgų įtikinėjimų, ji pagaliau nusprendė, kad nemeluoju. Nuo tada viskas klostėsi žymiai lengviau.
Kad neišsiduočiau teko vaidinti, kad nesu sužavėtas tuo, kad jis su mumis, elgtis itin meiliai su Gabriele, netgi retsykiais su ja pasibučiuoti. (Tik dėl Edgaro akių, bet nesakau, kad man nepatiko...) O jam net nekilo jokių įtarimų. Geriau ir būti negalėjo.
Iš Gabrielės sužinojau, kad jau gana seniai jam patinku. Tai mane itin nustebino. Nemaniau, kad tokie vaikinai, kaip jis, galėtų susidomėti tokiu kaip aš. Na suprantate, jis emo, aš „fyfa“ (nerandu kito apibūdinimo), maniau, kad tokie gali bendrauti tik su tokiais pat kaip jie. Aišku, man ir pačiam keista, kad susižavėjau juo, turint galvoje tai, kad mes tokie skirtingi. Na, bent jau išoriškai. Taigi, kaip ir sakiau, viskas klostėsi puikiai, kol Gabi nusprendė, kad jau laikas jam viską pasakyti. Aš buvau visiškai tam nepasiruošęs. Nežinojau nei kaip padaryti taip, kad būtume dviese, nei kaip jam viską pasakyti. Čia ir vėl pagelbėjo Gabi. Ji sugalvojo, kad reikia surengti, tiksliau tariamai surengti netikrą šventę pusmečio proga, pakviesti jį anksčiau, kad ir jis prisidėtų prie staigmenos, o tada viską iškloti. (Lengviau pasakyti nei padaryti.) Kaip ir tikėjausi, jis iškart supanikavo. Netgi bandė pabėgti, taigi man teko jėga jį laikyti. Jis niekaip nenorėjo manęs išklausyti, tad nematydamas kitos išeities, pabučiavau jį. Net ir tai jo neįtikino!!! Gavau už tai nemenką antausį. Tikrai nesupratau kas jam darosi. Dėkui Dievui, ar dar kam nors, jis galų gale nusileido ir nusprendė išklausyti mane. Tas paaiškinimas, tikriausiai buvo baisiausias dalykas, kokį man teko kada išgyventi. Beprotiškai bijojau. Ko? Net neįsivaizduoju. Kažkaip sugebėjau viską iškloti, o jis ir vėl nepatikėjo manimi. (Gal užteks pagaliau?!) Būtent tada nusprendžiau, kad užtenka viską vilkinti, reikia griebti jautį už ragų, taigi pasiūliau jam tapti mano vaikinu.