Gražuolės padėka

- Palaukite minutėlę, - paprašė Vidinis mudviejų su Šventąja ir, nuėjęs prie etažerės, atsinešė saujoje blakę. Nedidukė, apžėlusi ūsais, gebanti prisiderinti prie bet kurios spalvos ir kuomet ją padėjo ant stalo, kaip mat ištirpo jo spalvoje. Maskuotės poveikis netikėtai efektyvus: - Nesislėpki,  geriau kaip yra - nebus, - pajuokavo ir rimtai: - Greit blakės nebus. Ji dings kaip į vandenį, bus užmiršta ir jos vietoje atsiras Gražuolė. Kaip tau patinka tokia lemtis, a?
    - Ponas Vidini, mes apie savo lemtį mažiausiai galvojame. Bet nemanau, kad yra kažkokios priemonės padaryti taip, kad dingčiau be pėdsakų. Kita vertus, vandenyje mes irgi laikomės neblogai. Nemokame prigerti net tuomet, kai nuskęstame. - Ir jau atsiminusi, kad čia ne tik Vidinis: - Labas, ponai! Žinau, kad norite mane pakrikštyti Gražuolės vardu. Deja, jau žinau, nes vis tik esu blakė ir nereikia manyti, kad esu tik ten, kur esu.
    Supratau, apie ką ji kalba, bet todėl ir - tfiū!, kad taip neatsargiai elgėmės užmiršę, kad ir per atstumą kiekvienas mūsų žodis blakei nukrenta į ausį. Bet šaukštai po pietų. Kas būta - būta. Net apgailestauti nebetinka. Todėl surežisavęs linksmesnę šypseną:
    - Lengva tau nuo svetimų lūpų surinkti informaciją, kuomet esame tokie neapdairūs. Bet juk labai sunku neužmiršti, kad gyveni su blakėmis, kuomet jų šalia net nėra.
    - Ne, nesakau, kad mūsų publikoje rinkti informaciją sunku. Ir ne tik čia. Net seime,  net vyriausybėje, net prezidentūroje nesunku. Beje, ponas vežėjau, nepykite, kad vadinu „vežėjau“. Tikrai nusipelnėte tokios pagarbios atminties. Tiek metų mane išvežiojote karieta Pasostės erdvėje, kad negaliu nebūti dėkinga. Tai buvo ne darbas, o tiesiog malonumas. Ramu. Tylu. Jokių įtarimų, kad su blake kartu. Deja, kai palikote karietą, perdavę vadžias Astei, supratau, kad prie jūsų pripratusi taip, jog kitoje kompanijoje man neįmanoma ištverti, kad galiu nustipti. Net ir prie Astės man nebuvo garai.
    - Vadinasi?
    - Ir Jūs, ir Vidinio, ir „Dženės „ karietos praeitis su jos žlugimu, man žinoma iki gyvo kaulo.
      - Vadinas?
      - Taip! taip! Kai „Dženės“ karieta dar girgždėjo tik tavo galvoje, aš jau buvau prisegta prie jos instrumentų. Patogiausia jausdavausi botkotyje. Tau botagas kaip šuniui uodega - kad ir kaip skubėdavai,  jo niekuomet nepamiršdavai, nepalikdavai. Ir svečiose net su juo.
    - Vadinas?
    - Taip. Visa informacija išlikusi. Kad ir labai norėtumei užtrinti  blakę, o ne, šitaip nedarysi. Rankos nepakils! Nors man mirti čia prasmingiau, negu... Bet stop! - pati save sudraudė blakė. - Gyvenimas vis dėlto žiaurus. Iš tikrųjų buvau prisiekusi nepalikti savo šefų ir priesaikoje daviau sutikimą bausti mirtimi, jeigu atsitiktų kitaip. Dabar gi - matote! -  atsitiko būtent taip. Todėl man Gražuolės vardas net ne todėl reikalingas, kad jis gražus, jis bent šiek tiek saugos. Gražuolė! Kam gali galvoje šauti mintis, kad kalbama apie blakę! Nemanau, kad kas galėtų lengvai susivokti, kad Gražuolė - tai blakė. Beje, iš tų labai nedaug, pasirinkusių išdavystės kelią. Neapykanta man stipresne, kad esu ne tik blakė, bet  blakė- išdavikė. Net ir jūs dėl antrosios priežasties - bent jau Šventoji – manęs labiau neapkenčia.
      - Velnias griebtų! - sukruto Vidinis, - mes kažko kito norėjome tavęs prašyti. O ko? Užmiršau.  Iš tikrųjų, anot psichologės Barselonos, įkritome į tokį amžių, kai perskaitęs antrą sakinį, jau užmiršti pirmą. Reikėtų tokių diedukų gailėtis, o jiems tenka skaityti ir net rašyti. Žodžiu, reikia dirbti.
    . - Ir labai nelengvai – pritariau ištikimam bičiuliui, - labai nelengvai, Vidi.
      -  Ponas Vidinis, matyt,  nori išgirsti pasakojimą apie sumaištį prezidentūroje, išgirdus pranešimus apie karaliaus Mindaugo prisikėlimą, - pasufleravo užmirštą norą lig šiol tylėjusi Šventoji. - Tai, ką pasakojote Vidiniui, labai įdomu. Ar ne šito norėjo paprašyti Gražuolės.
    - Gražuolė! - giliai, laimingai atsiduso blakė, nedideliu kūnu išžaižaruodama gausią gamą spalvų, sušvitusių it mažas lauželis ant didelio stalo. Mintyse toptelėjo: ot, jeigu jį padidinus milijonus ar milijardus kartų ir užkelus kažkur virš Vilniaus katedros, koks nuostabus reginys...  Bet iš tikrųjų – stop!
    - Atsiprašau už sentimentalumą, bet, patikėkite, toks jausmas man pirmą kartą. Jo niekuomet nebuvau patyrusi. Net ir tuomet, kai segė ordinus. Bet jums irgi to nesuprasti - jūs visą laiką gražūs. Įpratimuose,  pripratimuose sunyksta gražiausi dalykai, - kalbėjo Gražuolė ir dar paspingsėjusi spalvomis,  lengvai sugrįžo prie ankstesnės šnekos.
    - Sakot, jums Šventoji ir ponui Vidiniui buvo įdomus mano pasakojimas, tačiau tokia miela proga galėčiau pademonstruoti įrašą, kaip tai vyko. Beje, nekalbėjau apie sąmyšį visoje prezidentūroje. Tai dviejų žmonių, dviejų bičiulių, tai prezidento ir jo patarėjo pašnekesio įrašas. 
      - Autentika?
      - Būtent, - ramiai pasakė Gražuolė. Ir nežinau, ar kada Pastogės departamente  buvo tokia tyla. Taip, jos čia neretai daug, bet ši išliko įsimintina net atmintį praradusiems diedukams. Joje vis aiškiau pradėjau girdėti savo paties supratimą, kad ši blakė irgi yra Dievo dovana, ją reikia, būtina  išsaugoti, o tai padaryti nelengva.
    - Gražuole, - pirmą kartą šitaip tariau jos vardą, - suprantu, kad jums reikalinga sargyba. Ir labai stipri. Bet mūsų tiek mažai...
      - Vežėjau, turite puikią, patikimą sargybą, o kad jos nežinote, tai laikas žinoti. . Aš kalbu apie  jūsų vaikaičius – muškietininkus. Argi gaili būti patikimesnė sargyba? - pasakė ir sujudinusi ūselį: - Dėmesio, ponai. Informacijoje suradau tai, ko atrodo, jums reikia . Manau, kad ir prezidentui  su jo padejuoju Ieželiu  irgi būtų įdomu išgirsti save iš tų metų...
Gal kada nors, o šį karta  jūs pirmesni...
(Iš „Kryžiokų vasaros“)