Tebus jos vardas Gražuolė

Kelias valandas, susitarę per jas nesusitikti, su Vidiniu atskirai mąstėme apie susiklosčiusius reikalus. Laikas išseko ir girdžiu, kaip Vidinis nuleido kumštį ant stalo. Ne baimė, o juokas ima,  matant tokį kumštį. Ne ką juo priplosi, bet įspūdis reikšmingas. Man jau sunku prisiminti, kada jis taip – pliaukšt! Kita vertus, stalas toks, kad, kaip pasakė apie ji žinomas poetas – čia (aplink, prie jo, kartu) Lietuva gyveno. Neabejojau, kad jis kartu su ilgais suolais Pastogės departamentui padovanotas viliantis, kad jie bus reikalingi ir padės spręsti užgriuvusius opius reikalus. Ir va, kaip sakiau - Vidinio kumščio smūgis ir:
    - Gana! Šitaip daugiau negalima! Į ką bepažiūri, geriausiu atveju matai tik pradžią. Nieko  neturime. Sodo sezonas nyksta, trumpėja diena po dienos. Ir nei poilsio nėra, nei padaryto darbo, - norėjo būti piktas ir įtaigus Vidinis, bet reikšmingesnis atrodė tuomet, kai prislopino balsą ir, žiūrėdamas man į akis,  paklausė: - O blakė? Ką apie ją mes žinome? Net vardo  nemokame sugalvoti. Velnias jos nematė - te turi jį vardą, kad ir, sakykime, gražiausią. Gražuolė. Liežuvis nuo to nenuplyš,  o šitaip paglosčius ją, manau, kad galėtume ne abejones, o žinias dėlioti į savo istorijų užrašus.
    - Vėl blakė. Bet jeigu nuoširdžiai, ji man irgi neišeina iš galvos. Bet ko daužai stalą? Ar manai, kad dėl to kas keisis?
    - Daužiau ir galvą. Žinoma, ne į sieną. Gal dėl to ir suvokiu, kad vienu du be kolektyvinės paramos problemų jau neišspręsime. Senatvė ne tik laiką trumpina, bet ir kvailiu daro. Reikia paties gyvenimo paramos, - dar beveik kartojo girdėtą mintį ir sakė,  kad ir ilgi suolai, ir stalas, kur gyveno Lietuva, yra tik įžanga į prasmingą  reikalų supratimą: - Kodėl negalėtume prie jo sukviesti bent dalį tų, kurie naudojosi jais - sėdėjo čia, kalbėjo, srėbė  barščius, raikė duoną... Kurie  gyveno. Kodėl?
      - Na, iš tikrųjų, kodėl?, - padėjau jam klausti: - Kodėl?
      - Aš nežinau, kaip reikia juos pašaukti, bet jeigu į sapnus sugebėjai įeiti, jeigu su arkangelo Mykolo pasiuntiniu susibičiuliavai, jeigu... - ir ūmai beveik kuždėdamas;- Sakyk, kodėl man nieko nekalbi apie savo vaikaičius. Ar manai, kad jeigu jie nutyli karaliaus prisikėlimą, tai ir visur tylu? Ė, kol nori nenori, o tenka gyventi su blakėmis, tokie dalykai nebūna nepastebėti.
      - Sėski, Vidini. Senatvė, kad ją nelabasis paspringtų. Jeigu garsiau išsižioji, žiūrėk, ir neišeina minties sulipdyti. Tu apie kokius mano sūnaičius, dukraites kalbi ir kodėl kalbi? Ar kad prie šito stalo ir ant šių suolų sodintume? Jie dabar, žmogau, mokslais ir  studijomis, kaip būti muškietininkais užsiėmę. Jie dar gyvena, o ne gyveno.
      -Negudrauk!
      -Tu taip manai?
      Mano toks neva nenoras kalbti apie anūkus Vidiniui nepatiko. Prisėdo ant suolo, padėjo smakrą į rankos  delną ir nors  fotografuok – parimo kaip mūkelė, kaip pakelių išdrožtas dievulis.
      -Taip, dzieduli, ponas Vidinis ir blakė jau susidainavo. Bet jis kalba teisingai. Nieko neprikiši - protingai kalba. Jeigu nebūčiau girdėjusi jų pašnekesio, nemanau, kad galėčiau kalbėti tokius žodžius. Tikriausiai, kad ne. Te ir Gražuolės vardą ji, blakė, turi. Bent juo bus kilni ir graži.
      - Sakai, girdėjai pašnekesį. Tai gal ir užrašiusi?
      - Ne. Aš blakių giminei nepriklausau, - pasakė knyga- segtuvas (Šventoji) ir man buvo gera išgirsti tą jos „ne“. Išlaisvinus smegenis nuo nereikalingo balasto buvo galima, net, sakyčiau, reikėjo stebėtis, kaip greitai vystosi naujos gyvybės atmaina, kurios galimybės egzistuoti Visatoje yra nepalyginai  didesnės negu žmogaus. Nesunku įtarti, kad blakė ir knyga - segtuvas yra to paties proceso produktai ir ne jų – net ir ne blakės - kaltė, kad jos yra būtent tokios, kokias yra. Šio proceso produktai kuriasi, vystosi, noksta, progresuoja, dažnai aplenkdami žmogaus galimybes visose jo veikos sferos. Šnipinėjimo sferoje taip pat. Ir kuo jie profesionaliau išmano savo darbą, tuo labiau reikalingi žmogui. Kai mokslo šulai sako, jog žmonijos istorija dabartiniu pavidalu baigiasi, kad žmonės yra tik tarpinė grandis evoliucijos procese, tai sako jie tą ne iš pasakų siužetų, o turėdami po ranka aibę konkrečių tvarinių. Dirbtinio proto pradmenys įsiterpia į mūsų kasdienybę jau taip raiškiai, kad jo nematyti, nepaisyti pats Dievas neleidžia. Atsirado kompiuterinė kalba, mąstymas, gebėjimas savarankiškai pritapti prie žmogaus ir jo poreikių. Kompiuterinio žmogaus mąstymo procesas akivaizdus ir traiškyti jį, ar blakės, ar knygos - segtuvo, ar kitokio daikto pavidale tėra tik  Donkichoto kovos su vėjo malūnais reikalas. Tiesa ta, kad į gyvenimą  ateina dirbtinis intelektas, jau sugebantis vystytis pats.
    Su Vidiniu jau buvome įpratę kalbėtis su knyga- segtuvu (Šventąja), tačiau pagalvoti apie jos intelektą, gebėjimą jį lavinti kažkodėl neatrodė reikalinga. Šį sykį atsitiko taip, jog greitai supratome, kad toks tokį pažįsta geriau. Ir Šventosios nuomonė apie blakę, supratimas, kad prasminga jai suteikti Gražuolės vardą, kilstelėjo jos intelektą aukštyn, suvokiant, kad tai neišskirtinis reiškinys dirbtinio proto pasaulyje. Širdyje pasidarė erdviau ir aš, pakilęs nuo suolo, pasakiau:
      -Vadinasi, mielieji, laukia greitos krikštynos. Krikštysime blakę. Ir tebus jos vardas Gražuolė.
      - Duok Dieve, kad ji elgtųsi su mumis, kaip paliepia šis vardas, būtent – elgtis gražiai, - pasakė Vidinis ir pridūrė: - Gerai būtų šalia turėti Joną . Šis, matyt, geriausiai išmano krikšto darbą, bet... kur jį paimti. 
    - Kur  jis  rasti? Tik noro reikia, - pasakė Šventoji.
    -Taip, Joną surasti nebus sunku, - sutiko Vidinis, -bet kunigo turbūt nekviesim. Ir suprantu taip, kad krikštynos turėtų būtų kuklios Pagal galimybes, kuo mažiau publikos. Manau, kad labai viešintis ji nenorės.
      Kalba  apie  krikštynas  kuriam laikui pradangino užmarštyje mano  smalsumą sužinoti ką  galvoje laikė  Vidnis,  minėdamas mano vaikaičius ir klausdamas, kad: „ar manai, kad jeigu jie nutyli karaliaus prisikėlimą, tai ir visur tylu? „
    Na, bet laukti liko nedaug...
(Iš “Kryžiokų vasaros“)