Ji karšta kaip ugnis, ji šalta kaip ledai,
Kartais būna toli tarsi jūros krantai.
Jos pasaulis kitoks, kokio tu nematei.
Tenai stovi krantuos amžini švyturiai.
Paslaptinga jinai tarsi jūros gelmė,
Tarsi plunksna lengva ir graži kaip gėlė.
Kartais sminga ji skaudžiai tarsi strėlė,
Kartais būna miela kaip vaikystės lėlė.
Toliau "atkopinau" savo komentarą, jau rašytą nekart kitiems:
"Mane asm. tik užknisa kažkokio praeito amžiaus "poeto" išmįslas "miksuot" mot. g. dgs. dktv. su vyr. g. veiksm. dalyv. ("...visos užgesę"), taip ir prilipo poezijoj, kaip koks virusas tas "bajeriukas", nes niekas tada nepaprieštaravo... Gi, dabar daug kas to pasekoje nežino kokios gim. dktv. "smegenys" (teko net laikrašty skaityt:smegenys ištiškę, arba dar gudriau - smegenai Čia taip, ne į temą, ale...