Rašyk
Eilės (73312)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pirmadienio rytas – nemėgstamiausias visų dirbančių žmonių laikas. Bet tik ne Mirčiui, nors jis ir ne bedarbis. Kaip tik šiandien pirmadienis – savaitės diena, kai jam tenka didžiausias darbo krūvis.

Atmerkęs akis kaip visad įsistebeilija į nepažįstamas lubas, pasikaso savo šeriuotą barzdą, apsidairo. Paprastas, kuklus vieno kambario butukas. Kampe stovi kompiuteris apdėliotas smulkiais pliušiniais žaisliukais, mažutėlaitis kaktusas šalimais. Šalia mėlynos pieštukinės, beveik pedantiškai sudėliotos į krūveles knygos ir užrašų sąsiuviniai. Pusiau praviroje spintoje matosi kelios ryškios suknelės… Viena tamsiai mėlyna voliojasi šalia lovos – ją ji buvo apsivilkusi vakar vakare, kai jiedu susipažino kavinėje. Jai tik dvidešimt, studijuoja pedagoginiam anglų kalbą. Šiandien, berods, turėjo laikyti įskaitą… Vakar jie kaip reikiant prisišniojo. Ji bandė spyriotis, mat jai ryt įskaita ir šiaip daug darbų, bet Mirčiui atsispirti nepajėgė… Tiesą pasakius, niekas nepajėgia, bet bando visi.

Jis pasisuko į ją gulinčią šalia. Nusisukus. Matosi tik susitaršę tamsūs neilgi plaukai, smailūs apnuoginti petukai ir dailus talijos išlinkimas. Paliečia ją ranka lyg norėdamas žadinti. Jau atšalus…

„Tikiuosi vakar vakare pasilinksminai kaip reikiant, ” – atitraukdamas ranką lyg apgailestaudamas sušnabžda jis.

Atsikėlęs iš po lovos išsitraukia savo patrintus džinsus, apsivelka greta ant krėslo atkaltės pakabintus lininius languotus marškinukus ir, metęs paskutinį žvilgsnį į sujauktą rytmečio saulėje paskendusią lovą, išeina.

***

Pyp pyp pyp pyp pyp pyp… Ištiesęs ranką Gustas nervingai stukteli per žadintuvo SNOOZE mygtuką ir, apsivertęs ant kito šono, traiškanotomis akimis įsispitrina į sieną.

„Vėl į tą sušiktą darbą, vėl tas perbalęs direktorės snukis ir jos rožinis kostiumėlis, vėl pašildytas karbonadas, indelis salotų iš “IKI” ir riekė juodos duonos…”, – murmėdamas įsikniaubia į pagalvę ir iš visų jėgų išsirėkia.

Kvaila, žinoma, kvaila, bet pasakiškai greitai išvaiko miegus ir prablaivo galvą.

Atsisėdęs ant lovos krašto iš greta stovinčios spintelės išsitraukia naujų kojinių porą. Besimaudamas antrąją sustingsta, veidą nušviečia pilna pasitenkinimo ir laimės šypsena.

„Taip! Po velniais TAIP! Aš šiandien parašysiu prašymą išeiti iš darbo! ” – užsimovęs antrąją kojinę griūna aukštielninkas ant lovos ir minutę mėgaujasi šia genialia mintimi.

Batonas, „Ventos“ sviestas ir rūkyti menkės ikrai su prieskoniais.

„Mmm, kaip gardu, – net čepsėdamas kramto Gustas. – Reikės šiandien būtinai užsukti į Maximą ir dar jų nusipirkti… Ir dar laikraštį gal… Reikės užsiimti naujo darbo paieškomis. O gal tiesiog paskambinti Tomui? Ai, ką čia sukt galvą nuo pat ryto”.

Užsigėręs sumuštinius apelsinų sultimis, įsimeta į kuprinę porą šokoladinių batonėlių ir išskuba į kiemą prie savo neseniai lizingo būdu įsigyto Fiat’o. Numetęs kuprinę ant keleivio sėdynės pasimėgauja ramybe ir dar išlikusiu odinio salono kvapu.

Ukmergės plente kaip visad gigantiškas kamštis, o nervingų vairuotojų nardymai ir landžiojimai iš vienos juostos į kitą jį tik dar labiau pablogina. Kažkam kažkas nervingai signalizuoja, pasigirsta nervingi šūkaliojimai ir raginimai palydimi populiarių rusiškų keiksmažodžių duetu. Gustas nusišypso puse lūpų: ne tik jam šis rytas nemielas. Priekyje matosi senutėlis mėlynų išmetamųjų dujų debesyje paskendęs “Ikarus” autobusas, kuriam vis niekaip nepavyksta pajudėti iš stotelės. Vairuotojas iškišęs galva pro langą kažką piktai rusiškai šaukia ant šalia stovinčios mašinos, bet anai, sprendžiant iš vairuotojo netylančios tirados, tai nė motais.

„Tolerancijos trūkumas ir totalus susireikšminimas kankina Lietuvą”, – konstatuoja faktą mintyse Gustas.

Lengvąją mašiną pakeičia toks pats abejingas autobuso vairuotojui džipas. Rodos, supratęs savo priekaištais nieko nepasieksiąs, vairuotojas tiesiog įtraukė galvą atgal į kabiną ir pradėjo tyliai laukti kol kas nors iš pravažiuojančių susimils jį praleisti. Tas geraširdis vairuotojas ir buvo Gustas. Du kartus rodyti, kad praleidžia, jam nereikėjo. Autobusas, purkštelėjęs sodriai mėlynų dūmų kamuolį, nė nepadėkojęs, šoko į priekį ir įsitaisė priešais.

Staiga lyg iš po žemių dūmų kamuolyje išdygęs jaunuolis šoko prie riedančio autobuso ir pradėjo trankyti ranka duris prašydamasis vidun, bet vairuotojui, matyt, pasirodė priimtiniau užtikrintai riedėt nei rizikuot, kad kas užlįs jam priešais.

Nieko nepešęs jaunuolis ėmė dairytis į šalis lyg svarstydamas, ko čia imtis toliau. Žvilgsnis užkliuvo už Gusto vairuojamos mašinos. Jis spėriu žingsniu patraukė artyn iškėlęs į viršų ranką, lyg sveikindamas ar stabdydamas. Prišokęs prie durelių jas atplėšė, čiupo už kuprinės ir, nusviedęs ant galinės sėdynės, klestelėjo į keleivio vietą.

Iš šono galėjo pasirodyti, kad nespėjusiam į autobusą nelaimėliui likimas pametėjo gelbėjimosi ratą – atsitiktinai pravažiuojantį draugą. Bet toli gražu… Jie tikrai nebuvo draugai.

Gustas netekęs amo ir suakmenėjęs iš netikėtumo spoksojo į neprašytą svečią.

- Ko spoksai? Važiuok! – paragino jį vaikinukas.

Nors anaiptol jis neatrodė toks jaunas kaip prieš tai – apgaubtas dūmų. Metų apie trisdešimt, o gal ir daugiau… Galbūt jam jaunatviškumo pridėjo aptrinti madingi džinsai su languotais marškinukais? O gal kiek suvelti plaukai ir trijų dienų barzda?

Gustas nevalingai įjungė pavarą ir pradėjo vis dar spoksodamas į keleivį riedėti.

- Tai gal į kelią žiūrėk, nes tuoj atsitrenksi į tą sukiužusį autobusą, – nerūpestingai mestelėjo jis.

Atsipeikėjęs Gustas kiek per stipriai spustelėjo stabdžių pedalą, kad neprašytą svečią net mestelėjo į priekį.

- Na kas tau yra? Vairuoti nemoki ar ką?

- Moku… Tiesiog aš ne koks taksistas ir nesu pratęs, kai į mano mašiną nepažįstami žmonės braunasi… – neapkęsdamas savęs už beveik virpantį balsą pralemeno Gustas.

- Nusiramink, nieko aš tau nepadarysiu. Matei? Aš į autobusą pavėlavau, tad pamaniau, kad tu, gerasis žmogau, mane pavėžėsi. Kuo tu vardu?

- Gustas.

- O mano Mirčius… Arba Mirčis, kaip kam patinka tas taip vadina. – Pirmoje reguliuojamoje sankryžoje mums į kairę, – patyrusio vairavimo instruktoriaus tonu informuoja Mirčius Gustą.

- Bet man reikia į darbą… – lyg teisindamasis sako Gustas.

- Nejaugi? – suokalbiškai pamerkęs akį paklausė Mirčius.

Gustas žvilgterėjo į prietaisų skydelio laikrodį.

„Laiko dar turiu pakankamai, gal nieko nenutiks jei pavėžėsiu šį keistuolį… Neatrodo pavojingas ir ginklo jokio nesimato, kad turėtų… O jei ir pavėluosiu kelias minutes nieko baisaus, juk vis vien ruošiausi iš ten išeit, “ – mastė jis.

- Gerai, pavešiu. Kur tau?

- Link stoties.

***

Atsidūrus visai netoli Vilniaus autobusų stoties, juos riedančius Kauno gatve pasitiko neįprastai didelis kamštis. Visą kelią sėdėjęs ramiai ir, rodos, į nieką nekreipęs dėmesio Mirčius staiga atkuto ir, ištiesęs kaklą, pradėjo akylai dairytis į šalis.

- Iš kur čia tas kamštis dabar, – murmtelėjo panosėje Gustas.

- Avarija. Partrenkė žmogų.

- Iš kur žinai?

- Žinau ir tiek, – neperprantamu tonu atsakė Mirčius.

Ir tikrai, šiaip ne taip prisikasęs iki Kauno ir Švitrigailos gatvių sankryžos, Gustas išvydo policijos ir greitosios pagalbos švyturėlius… Viduryje kelio už nepilno šimto metrų nuo sankryžos ties įvažiavimu į degalinę gulėjo nejudantis žmogaus kūnas. Aplinkui tupinėjo greitosios pagalbos gydytojas, o policija laikė įvykio vietą atitvertą. Pravažiavimui buvo palikta tik viena juosta.

Gustui su Mirčium artėjant link nelaimės vietos Mirčius, rodės, pro langą tuoj iškris kaip buvo susidomėjęs veiksmu įvykio vietoje. Privažiavus arčiau paaiškėjo, jog tai pagyvenusi moteris. Ji gulėjo tiesi it pagalys, rankos prispaustos prie šonų, kraujo niekur nesimatė…

„Matyt dar gyva“ – pamanė Gustas.

- Stok! – beveik riktelėjo Mirčius jiems susilyginus su nukentėjusia.

Gustas spustelėjo stabdžius ir sustojo. Akimirksniu iš galo pasigirdo nekantraujančio vairuotojo nervingas signalizavimas, bet Mirčiui tai, rodos, buvo nė motais. Iškišęs galvą pro langą įdėmiai pasižiūrėjo į užsimerkusią moterį. Ši, lyg pajutus kad į ją kažkas žiūri, atsimerkė ir įsmeigė skausmo kupinas pilkas plačiai atmerktas akis į Mirčių. Porą sekundžių jie taip žiūrėjo vienas į kitą tol, kol vėl nepasigirdo isterikuojančio vairuotojo spaudžiamas garso signalas.

- NE! - klyktelėjo moteris, rodos, iš visų jai dar likusių paskutinių jėgų.

- Taip…- tyliai lyg ramindamas ar guosdamas sušnabždėjo Mirčius ir nusisukęs uždarė langą. – Važiuojam, - jau atsisukęs į Gustą tarė jis.

Tuo tarpu pilkos moters akys užsimerkė ir daugiau jau niekada nebeatsimerkė…

- Tu ją pažįsti? – paklausė Gustas, sutrikdydamas po matyto įvykio nusistovėjusią tylą.

- Galima ir taip pasakyti… – žvelgdamas kažkur priešais save į tolį atsakė jis.

***

- Nebereikia į stotį, suk į centrą, – šeimininkiškai suvadovavo Mirčius.

- Tai jau nebereikia į stotį? O tau ne paprasčiau būtų kokį taksistą pasisamdyt? Aš šiaip ar taip vis dar dirbantis, užsiėmęs žmogus.

Žvilgtelėjęs į laikrodį paniurusiu balsu pridūrė:

- Ir tavo dėka jau pavėlavau į darbą.

- Tu man už tai dar ačiū pasakysi, žmogau.

- Kur gi ne. Tai kur tau šį kartą? Centras juk didelis, – Gustą jau kaip reikiant pradėjo erzinti šis arogantiškas lyg iš niekur išdygęs veikėjas.

- Į Konstitucijos gatvę, pone nervingasis vairuotojau, – šaipydamasis atsakė Mirčius.

Piko metas jau buvo beveik į pabaigą, tad į centrą jie atvyko po nepilno pusvalandžio. Paprašytas Gustas, nors ir nenoromis, bet buvo priverstas sustoti taksistams skirtoje vietoje.

- Ir kas dabar, ponaiti Mirčiau? – pasistengė būti kandus Gustas.

- Žiūrėk.

- Kur žiūrėt? Į ką?

- Ten, – ištiesdamas ranką ir rodydamas pirštu į savivaldybės pastato viršų atsakė Mirčius.

- Ir ką aš ten turiu pamatyti? Pastatas kaip pasta… – jo žodžius pertraukė kurtinantis sprogimas, nugriaudėjęs keturioliktame savivaldybės dangoraižio aukšte.

Lydimos ugnies ir dūmų kamuolių į apačią tiesiai ant praeivių galvų pažiro galybės stiklo šukių, didelių ir mažų. Vieniems jų smulkiosios nubrozdindavo į viršų pakeltus veidus, kitus gi nelaimėlius kaip kokius vabalus tiesiog perverdavo kiaurai ir prisegdavo tiesiai prie grindinio. Gustas lyg stabo ištiktas atvipusiu žandikauliu iš visų jėgų spausdamas vairą taip, lyg norėdamas jį perlaužti per pusę, stebėjo šią neįtikimą sceną.

„Ne ne ne… To negali būti! Juk tai Lietuva, čia nėra teroristų, čia jiems nėra nieko įdomaus! To negali būti! – tą pačią mintį jis kartojo vėl ir vėl lyg kokią mantrą, bet tuo metu ugnis viršuje įsišėlo kaip reikiant. ”

Viename iš bestiklių didelių langų pasirodė kelios figūros. Viena jų panaši į nedidelį rožinį dramblį, jau virtusį gyvu fakelu, šoko į apačią ir strimgalviais nulėkė link grindinio. Po akimirkos pasigirdo garsus žnegtelėjimas ir lūžtančių kaulų garsas. Dar po minutės likę du žmonės susiėmę už rankų taip pat žengė nuo krašto ir vartydamiesi lyg skudurinės lėlytės nulėkė pasitikti mirties.

- Kai kurie iš jų dar bekrisdami miršta, tiesiog sprogsta širdis ir į šaligatvį plojasi tik bejausmis kūnas, – Mirčiui regima tragedija, rodos, jokių emocijų nesukėlė, tik akys liguistai, lyg kokio narkomano reginčio dozę, žibėjo.

Gustas į jo žodžius niekaip nesureagavo, atrodė, kad net negirdėjo ką sako Mirčius, jis tik sėdėjo ir žiūrėjo…

- Ei, žmogau, ar tau viskas gerai? – Mirčius bakstelėjo pirštu į petį.

Šį kartą Gustas sureagavo. Lėtai atsisuko, paklaikusiomis akimis įsistebeilijo į Mirčių ir tarė:

- Kas tu? Kas TU, po velnių, esi??? Teroristas..? Velnias? Išgama TU! – nerišliai išrėkė Gustas. Jam buvo beprasidedanti isterija.

- Kas aš? Nori sužinoti kas aš? Eikš arčiau, parodysiu, – ir Mirčius ištiesė link Gusto baltas tvirtas rankas.

Gustą apėmė panika. Jis atšlijo kiek leido durelės, tirtančiais atsisakančiais paklusti pirštais bandė sugrabalioti durelių rankenėlę, bet niekaip nesisekė. Mirčio rankos vis tiesėsi ir tiesėsi link jo… Kol pasiekė ir tvirtai suėmė jo galvą, o tada viskas dingo, paskendo baltame rūke…

***

Gustas stovėjo ant skardžio krašto, apačioje matėsi kažkas panašaus į miestą, nepakeliamai kepino saulė, šalia pritūpęs rymojo Mirčius…

- Kur mes? – besižvalgydamas aplinkui paklausė Gustas. Isterijos ir baimės priepuolis buvo išgaravęs.

- Nesvarbu. Kur kas svarbiau, ką tu matai prieš save.

- Tai kažkoks miestas…

- Tam tikra prasme taip ir yra. Štai pažvelk ten kairiau. Tai – atrakcionų parkas. Tau jis nieko neprimena? – rodydamas ranka Mirčius atsisuko į Gustą.

Akimirką Gustas įsistebeilija į, rodos, paprasčiausią nediduką atrakcionų parką, o tada jo veidą nutvieskia plati vaikiška šypsena.

- Pamenu! Kai mano tėvai išsiskyrė, aš kiekvieną vasarą važiuodavau pas tėvą atostogauti mėnesiui ar ilgiau. Šalia jo namų buvo šis atrakcionų parkelis. Mes į jį eidavom kiekvieną dieną, kai jis grįždavo iš darbo… Šaudydavom tire, sukdavomės ant „tornado“, važinėdavomės mašinytėmis… Tai buvo vienos laimingiausių mano vasarų su juo, o paskui jis mirė… O štai ten šalia stovi Anykščių vidurinė mokykla! Joje aš pirmą kartą iš tikrųjų įsimylėjau ir pirmą kartą bučiavausi… O ten vairavimo aikštelė, kur, išlaikęs egzaminą, gavau teisę vairuoti. O štai ten – mano patėvio sodas… Kiek ten smagių vakarų su draugais esam praleidę… – Gustas vis baksnojo ranka tai į vieną, tai į kitą „prisiminimų miesto“ pastatą ir pasakojo Mirčiui, kuo jie jam brangūs, ką primena.

Mirčius nesiklausydamas stebėjo Gustą paskendusį prisiminimuose. Visa tai jam buvo žinoma. Jis žino viską ir apie visus…

Pagaliau pajutęs Mirčio žvilgsnį Gustas nutilo ir įdėmiai į jį žiūrėdamas paklausė:

- Tai kas gi tu?

- Aš Mirčius arba kaip mane vadina žmonės – Mirtis. Aš jus išlydžiu, kai jūs mirštat, o ten apačioje tavo gyvenimas, kuris tau ką tik prabėgo prieš akis.

- Tai aš jau miręs?

- Ne. Tas ir keisčiausia. Retai, labai retai aš susiduriu su tokiais, kurių mirties laiko aš nematau… Tokiems aš galiu suteikti galimybę gyventi įspėdamas juos apie gresiančią nelaimę. Kartais kaip kad tavo atveju, aš parodau jiems ateitį… Tik perspėju neskambinti ir nebandyti perspėti savo bendradarbių kitais būdais. Telefonas neveiks, o išėjus į gatvę tave partrenks mašina arba įkrisi į atidengtą kanalizacijos šulinį. Kas lemta – tas turi įvykti. Mirties neįmanoma išvengti. Pasistenk tinkamai pasinaudoti savo galimybe gyventi.

Aplinkui pradėjo po truputį temti. Metęs žvilgsnį į „prisiminimų miestą“ Gustas jo jau nebeišvydo – miestas ištirpo prieblandoje. Atsisukęs į Mirčių jo jau neberado. Temo vis labiau ir greičiau, kol stojo aklina tamsa.

***

Pyp pyp pyp pyp, pyp pyp… Ištiesęs ranką Gustas nervingai stukteli per žadintuvo SNOOZE mygtuką ir apsivertęs ant kito šono įsispitrina į sieną ir taria: „Na ir sapnas…”

Atsisėdęs ant lovos krašto išsitraukia iš greta esančios spintelės naujų kojinių porą. Besimaudamas antrąją sustingsta apmąstymuose.

„Koks idiotizmas būtų mesti darbą šiais laikais. Na, taip, direktorė tikra žiežula, bet iš ko tada gyventi reiktų? Iš ko už mašiną mokėti? Idiotiškas sapnas nieko nepridursi“ – atsiduso jis.

Apsirengęs ir užkandęs Gustas išskuba į darbą.

2009-07-15 22:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 12:45
Tilitė
Tema nuvalkiota, o ir buitiškumo neįprastai daug. Ta studentė pradžioje – ką norėjai pasakyti tuo epizodu? Pradžia klaidina, atrodo, jog rašai apie kažkokį donžuaną, kuriam niekas nepajėgia atsispirti. O vėliau pasirodo, kad visai ne apie tai... Ir ta mirštanti moteris klykianti „Ne!“ – oi kiek daug kartų matyta, girdėta, skaityta...


Šiaip moki pasakoti, tik idėjų geresnių paieškok :) Lauksiu daugiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-17 21:26
Aurimaz
"Ji bandė spyriotis, mat jai ryt įskaita ir šiaip daug darbų, bet Mirčiui atsispirti nepajėgė… Tiesą pasakius, niekas nepajėgia, bet bando visi."

Visi - tai čia kas? Vyrai? O Mirtis - tai ji ar jis?...

Šiaip pasakojimas įdomus, tik pabaiga tokia nusususi. Mėsos pritrūko, idėjos.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 15:17
St Sebastianas
Weird Star, o jei dar čia pribarsčius personažų iš rašykų, visai tiktų į MT.:)
Kūrinukas visai pusė velnio. Tik atrodo neišbaigtas. Tas pradinis epizodas nelabai įsipaišo į tolimesnį pasakojimą. Manau buvo galima plėtoti dvi, finale persipinančias linijas: Mirčiaus ir Gusto. Na, bet tiek to, turim ką turim.
Valkas jau nurodė pagrindinius kliuvinius, nuo savęs dar pridėsiu besikaitaliojančius laikus - tai būtasis, tai esamasis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 10:49
Weird Star
Teks pasistengti, nes tarp žmonių vaikštinėjančia Mirtimi ne taip jau lengva sudominti:) Gerai tai, kad herojus nėra koks nors raumeningas didvyris - jie tiesiog paprastas žmogelis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 00:18
Eugenijus I
Dekui uz pastabas :) Cia mano pirmasis... Be to zadu rasyti daugiau apsakymu, kurie bus truputi susije si siuo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-15 23:17
Valkas
Užkabino. Gera pradžia, vidurys lėkštokas, tačiau pabaiga jį šiek tiek atperka.

Tačiau yra trys dideli blogiai: Logika, Stilius ir Gramatika/Skyryba. Paskutiniąją pataisyti vienas juokas, pora klaidelių vaizdą gadina, tačiau bus išnaikintos pirmo pasitaikiusio administratoriaus. Su stiliumi kiek sunkiau; labiausiai erzina žodžių pakartojimai bei kažkaip prastai įkomponuoti tikriniai daiktavardžiai, kurių visų pirma galėtų būti bent dvigubai mažiau.
O štai logika tampa didoka rakštimi pačioje netinkamiausioje vietoje. Tarkim langų stiklai, persmeigiantys žmones ir sulendantys į asfaltą: negali taip būti realybėje, kadangi šarvuoto stiklo struktūra neleidžia jam skilti didesniais nei poros kvadratinių centimetrų gabalėliais, o paprastas net nukritęs ant briaunos tiesiog subyrėtų. Taip pat - kojinės (...išsitraukia naujų kojinių porą. Besimaudamas antrąją sustingsta...). Nesupratingam skaitytojui taip ir kalasi mintis, kad veikėjas stingti ima besimaudamas antrąją jų porą. Kas dar... Ai, žinoma, bet kas, susipažinęs su žmogaus fiziologija turėtų žinoti, kad širdis nesprogsta - ji gali tik plyšti dėl didelio įtempimo arba tam tikrų išorinių veiksnių.
Na, ir taip toliau. Iš viso bent pusantros dešimties mažesnių bei didesnių loginių klaidelių ir neatsakytas "Nu kas iš to???" klausimas pabaigoje, gerokai erzinantis išlepintus fantastus.

Tokie būtų minusai, tačiau tekstas įdomus, rišlus ir įtraukiantis, kiek primena ankščiau publikuotą "Paskutinę Jargono kovą" (siūlyčiau autoriui į ją užmesti akį), todėl rašau tvirtą ketvertą. Ir laukiu kitų Eugenijaus darbų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą