Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Idealesnių vestuvių, turbūt niekas Gertsvuke nebuvo išvydęs. Na, to ir reikėjo tikėtis, juk tuokėsi ne kas kitas o Faustas Diblovskis, kitaip tariant-aš. Mane daugelis pažinojo, buvau jauniausias Gertsvuko advokatas, konkuravau su senais pilvūzais, rūkančiais kubietiškus cigarus ir nė velnio nenusimanančiais teisėje. Atsimenu, pralaimėjau tik dvi bylas, tris metus puikavausi garbės stende, teismo rūmuose, kaip geriausias metų advokatas. Kažkurį laiką tuo didžiavausi...
Sugrįžkime prie vestuvių. Vestuvės buvo tobulos, žinoma advokatų, prokurorų, direktorių ir senų močiučių atžvilgiu. Man jos buvo tiesiog eilinė šventė, kurioje reikėjo save priversti karts nuo karto nusišypsoti, kad atrodyčiau laimingas jaunikis. Buvo pakviesti garbingiausi svečiai, tarp jų Gertsvuko miesto meras Tiberijus Kluntas, teisėjas Gregoris Vestvudas ir net gi pulkininkas Jozenšteinas. Viskas įvyko kaip ir buvau suplanavęs. Santuoka bažnyčioje, tuomet pasiplaukiojimas mano jachta po Šiaurės jūrą, tada grįžome į mano vilą ir ten toliau tęsėme linksmybes. Galiausiai ta nepakartojama naktis su mano nuotaka Katerina, nebuvo tokia jau nepakartojama, tik vietoje naktinių ji vilkėjo šilkinę vestuvinę suknelę.
Kitą dieną išlydėję svečius pradėjome savo nepriekaištingą jaunavedžių gyvenimą Gertsvuko dvare, šitaip aplinkiniai vadino mano namus. Tarnaitės Gertrūda ir Linda, kone visą dieną kopė povestuvinį chaosą. Aš visą dieną prasikankinau gulėdamas lovoje, mat baliuje kažko užvalgiau, o gal užgėriau ir mane pradėjo pykinti, taigi, dvi ar tris dienas po vestuvių buvau ligonio vietoje, tuomet ilsėjausi, o kai pabodo toks kvailas povestuvinis simuliavimas, ėmėme su Katerina planuoti medaus mėnesį.
-Gal važiuojam į Ameriką? -siūliau aš, -Pagaliau išvysime tą legendinį Didįjį Kanjoną. Ką manai?
-Ne, aš labai norėčiau į Graikiją, girdėjau, jog prie Vezuvijaus ugnikalnio yra kažkoks muziejus, kuriame po pelenais palaidoti žmonės, tuo metu, kai ugnikalnis išsiveržė.
-Kas tau taip pasakė?
-Margarita.
-Vezuvijaus ugnikalnis yra Italijoje, brangute, -nusijuokiau aš.
-Na gerai, Italijoje, šias šalis dažnai sumaišau, -sutiko ji.
-Žinai, aš jau pavargau nuo tos Europietiškos kultūros, vis tiek siūlau aplankyti Ameriką, -nepasidaviau aš.
Jos veido bruožai staiga pasikeitė, nebepažinau jos, dabar ji tapo kažkokia kita mergina, tokia rūstesnė, dažnai taip būdavo, ypač tada, kai nepasiduodavau jos ambicijoms.
-Gerai, važiuojam į Italiją, -nusprendžiau pasiduoti, kad grįžtų senoji Katerina.
-Puiku, -pasiekusi ko norėjusi, ji puolė mane bučiuoti ir glamonėti, -paskambinsiu Veronikai, paprašysiu, kad užsakytu bilietus traukiniu į Neapolį penktadieniui, gerai?
Švelniai ją atstūmęs aš tariau:
-Ne, brangute, neskubėkime taip, galbūt derėtų...
-Faustai, kam visą tai atidėlioti? -draugiškai įspyrė į mano koją Katerina.
-Gerai, užsakyk, -numojau ranka aš.
Dienos slinko lėtai, tarsi laivas plaukiantis prieš vėją. Jau ir pats laukiau tos dienos, kada išvyksime į Italiją, liko dar savaitė. Nežinojau ką ir begalvoti. Viena smegenų dalimi galvojau, jog tai dėl naujo gyvenimo, kuriame aš nesu patyręs, kita pusė proto mąstė apie tai, jog ji man neskirta, kad vedžiau ją spontaniškai, veikiamas aistros ir prisirišimo, o ne meilės. Dažnai, Katerinai išvykus į miestą, aš pasikviesdavau tarnaitę Lindą į savo kambarį ir išpasakodavau savo jausmus, savo mintis. Žinojau, kad galima ja pasitikėti, ji buvo, tarsi, mano dienoraštis, galintis man patarti ir užjausti. Prie vakarienės stalo, prie kurio valgydavome visi, aš, Katerina, Linda, Gertrūda ir namų prižiūrėtojas Karlas, dažnai persimesdavome keliais žodeliais su Linda, kurių prasmės nesuprasdavo Katerina, tuomet ši pakeldavo vėją.
-Aš noriu, kad ji išeitų, -prabilo sykį, mano kambaryje, -noriu, kad ją pakeistum, būtų gerai į kokią senesnę.
-Ką tu čia kalbi? Ji čia jau septynerius metus dirba, nuo keturiasdešimt ketvirtųjų, kai dar tėvas gyvas buvo, nejau tu tokia pavydi? -piktinausi aš, -Tau paranoja. Dėl dievo meilės, jei tarp mūsų kas nors būtų... jei kas būtų, aš tau pasakyčiau.
-Tu man pasakytum?!
-Taip, neapgaudinėčiau tavęs...
-Na, atsiprašau, galbūt persistengiau, -pripažino ji, -bet ta Linda, ji man labai įtartina, vakar naktį eidama į tualetą, aptikau ją virtuvėje, po virtuviniu stalu, kažką gramdančią, kaip manai, ką ji ten darė?
-O viešpatie, Katerina, ta vargšė moteris dirba dieną naktį, tikriausiai gramdė plastiliną, kurį per vestuves tepliojo tie išlepę Zikenso vaikai!
Atrodo ji susigėdo.
-Atsiprašau.

Taip nutikdavo dažnai. Žinoma pasitaikydavo ir malonių akimirkų, kai atvykdavo Katerinos sesuo Margarita iš kaimo, netoli Gertsvuko, tuomet eidavome visi trys į operą, ar į teatrą, būdavo malonu neišsilavinusiai Katerinos seseriai suteikti progą pažinti meną ir kultūrą. Dažnai ji nusijuokdavo vidury spektaklio, išvydusi vaikiną su triko, tuomet jausdavausi nekaip. Dažniausiai vakarais gurkšnodavome vyną, kurį parnešdavau iš savo rūsio. Pasitaikydavo dvidešimties, ar net daugiau metų laikytas vynas, priklausęs net mano tėvui. Kartais, aistros sužadinimui, mudu išsimaudydavome kartu vonioje, trindavome kits kito nugarą, tepdavome aliejais, o tuomet švarutėliai griūdavom į lovą. Vis gi, neišvengdavome barnių. Laukiau tos dienos, kada galėsime pamiršti buitinius ginčus ir iškeliausime traukiniu į Italiją. Deja, kelionę teko atidėti...
Taip jau išėjo, kad kažkas man pasidarė, tiksliau mano sveikatai ir psichikai. Dažnai nekaip pasijusdavau vakarais, prieš eidamas miegoti. Jausdavau slėgį galvoje, tuomet apimdavo keisti jausmai, imdavau isteriškai rėkti ir paniškai bijoti mirties. Žmona ne kartą siūlė iškviesti daktarą, bet nenorėjau skandalų, nenorėjau laikraščiuose išvysti savo veidą, po antrašte: „Žymusis advokatas atsidūrė beprotnamyje“. Taip, būtent to ir bijojau.
-Tau reikia kreiptis į specialistus, -vis nedavė ramybės Katerina.
-Nereikia, manau tai nuo vyno, -spyriausi aš.
Taigi nustojau gerti vyną. Tačiau jame joks blogis neslypėjo, net ir negerdamas nė lašo alkoholio aš kone krausčiausi iš proto. Rytais viskas praeidavo, o vakare vėl užplūsdavo isterijos banga. Kartais, pasitaikydavo pora dienų, kai jausdavausi puikiai. Taigi ir vėl pasidaviau Katerinai, sutikau iškviesti gydytoją.
Tai buvo pusiaudienis, jaučiausi pakankamai gerai, Katerina mane įkalbėjo jį iškviesti. Ji surinko kažkokio daktaro, besireklamuojančio laikraštyje, numerį ir šis po pusės valandos prisistatė.
-Aaa, misteris Diblovskis, ar ne?
-Taip, taip, -pusbalsiu atsakiau.
-Kokios bėdos?
-Daktare, juk sakiau telefonu, jis jaučia baimę ir isteriją beveik kiekvieną vakarą, -įsikišo Katerina.
-Ponia Diblovski, prašyčiau palikti mus vienus kambaryje, -įsakė jis, -kai reikės aš jus pakviesiu.
Jis išklausinėjo manęs įvairiausių klausimų, nuvarydamas mane į kapus, jau nebežinojau ar atsakinėjau „taip“ ar „ne“, buvau visiškai išsekęs, o šis mane kamantinėjo, lyg tardymo kameroje.
-Taigi, jūs sakote, kad jaučiate baimę numirti?
-Nevisai, matote...
-O gal jūs bijote numirti pasyviai? -įsiterpė jis.
-Na, kaip čia pasakius... taip, būtent taip ir jaučiuosi, -patvirtinau.
-Sakykite, ar jums priepuolio metu kyla noras nusižudyti?
Nurijau seilę.
-Yra... toks jausmas...
-Aišku...
-Jūs norite tai užbaigti kuo greičiau, bijote lėtos mirties?
-Na... taip.
-Jautriai reaguojate į jūsų šeimyninius konfliktus?
-Na nelabai...
-Priepuolio metu.
-Taip... pastebėjau tai...
Jis kažką rašėsi savo knygutėje, retkarčiais kilstelėdamas savo akinius aukščiau. Pastebėjau, kaip savo užrašuose užrašė mano vardą ir pavardę, metus, ligos istoriją.
-Pakvieskite savo žmoną, -paprašė jis.
-Katerina! -pašaukiau pravėręs kambario duris.
-Pone Diblovski, jums labai reta melancholijos rūšis, sakyčiau labai pavojinga, priepuolio metu galite nevalingai nusižudyti, ar net fiziškai pakenkti savo šeimos nariams...
-Varge! -pakraupo žmona, -Ką galime daryti, kaip galime išvengti tų priepuolių?
-Misteri Diblovski, jums reikia nusipirkti šių vaistų ir gerti po tabletę per dieną, apie trečią valandą, -įteikė lapelį su pavadinimu man į rankas, -liga užrašyta jūsų sveikatos byloje.
-Kiek laiko teks gerti tuos vaistus? -nepatenkintu tonu paklausiau.
-Visą gyvenimą, -tarė jis.
„Visą gyvenimą“, šie žodžiai giliai įsirėžė į mano atmintį, visą gyvenimą būsiu priklausomas nuo kažkokių tablečių.
Išlydėjome daktarą. Atsisėdau ant laiptų ir panirau į nevilties ir liūdesio upę. „Aš psichinis ligonis, psichopatas, psichas, beprotis... “-tokios mintys graužė mane iš vidaus.
-Važiuoju į miestą, nupirksiu tau tų vaistų, brangusis, -pasisiūlė Katerina, aš jai įteikiau lapelį su vaistų pavadinimu, -neliūdėk, juk gydysies, nieko nenutiks, džiaukis, kad ši liga nemirtina.
„Jau verčiau daktaras būtų nustatęs auglį smegenyse, kaip ir galvojau iš pradžių, bent nebūčiau pavojingas kitiems, netapčiau žudiku. “-tariau sau tyliai.
Medaus mėnuo pasiliko kažkur toli, už kalnų, išvyka į Italija atidėjome kitam mėnesiui. Laikui bėgant apsipratau su mintimi, jog visą gyvenimą teks kišenėje laikyti tas tabletes. Tiesą sakant, atgavau gerą nuotaiką, priepuoliai nebepasikartojo, taigi, gerdamas reguliariai tabletes, nemačiau jokio vargo, tik stengiausi, kad niekas nesužinotų apie mano ligą.
Prasidėjo įprastas gyvenimas, vakarais grįždavau iš darbo, Katerina sutikdavo mane pasipuošusi išeigine suknele, tuomet keliaudavome į miestą. Savaitgaliais važiuodavome pas mano kolegą Zikensą, šis turėjo puikias golfo pievas, kuriose leisdavome laisvalaikį. Zikensas buvo vienintelis žmogus, kuriuo galėjau pasitikėti. Pažinojau jį gal penkerius metus, visą laiką buvome nuoširdūs ir draugiški vienas kitam.
-Žinai, Zikensai, -tariau kartą, jo namuose, kuomet Katerina kalbėjosi su jo žmona virtuvėje, -kartais užsinoriu vėl pabūti viengungiu. Galiu tau prisipažinti?
-Žinoma, Faustai, bičiuli...
-Aš... aš net nežinau ar myliu ją ar ne.
-Ką?! -numišo jis, -vedei ją, priėmei tokį svarbų žingsnį, nė neįsigilinęs į savo jausmus?
-Taip.
-Na, nepergyvenk, drauguži, manau tai tik laikinos mintys, iš tikrųjų tu ją myli, tik dabar tau toks laikas, ta liga...
-Prie ko čia ta mano liga, Zikensai?
-Na, nežinau... Žinai, padaryk jai siurprizą, kai ji pareis iš miesto, pasitik ją su gėlių puokšte, užsakyk namuose muzikantų, lai griežia violončelėmis. Pavakarieniauk su ja romantiškoje aplinkoje. Ką apie tai pasakysi?
-Gal ir teisus esi, -patapšnojau jam per petį.
Kitą dieną taip ir padariau. Tiesa, Zikensas neklydo, tai suveikė. Jaučiausi lyg per pirmą pasimatymą. Vilkėjau smokingą, kuriam buvo tiek metų, kiek ir man pačiam, tai buvo tėvo dovana, kažkokio pasaulyje žymaus dizainerio siūtas. Katerina užsivilko raudonojo vyno spalvos suknelę, kuri išryškino jos krūtinę, bei klubus. Po vakarienės nusivežiau ją prie jūros, sėdėjome mašinoje, atsikėlę stogą, spoksojome į žvaigždes ir žaidėme savo žaidimus.
Tai buvo nuostabu. Kitą dieną paskambinau Zikensui ir išrėžiau jam gražiausią kalbą, girdamas jį ir jo patarimus. Jaučiau, jog vėl įsimyliu savo žmoną.
-Gal šį vakarą galėčiau atsivežti savo seserį, juk šeštadienis, praleisime vakarą visi kartu, ką manai? -pasiūlė Katerina.
Aš neprieštaravau, tiesą sakant, net norėjau ją čia matyti. Man patiko Margaritos draugija, ji buvo kitokia nei visos kitos moterys. Nekalbėjo apie lūpdažių rūšis, apie peilių ir lėkščių rinkinius, nesisvaidė tuščiomis replikomis apie vyrus, žodžiu, ji buvo visai kitokia.
-Margarita, gal papasakok mano vyrui apie tą nutikimą, kurį pasakojai man mašinoje, -tarė Katerina.
-Aaa... tikrai, vos nepamiršau. Na, neseniai, gal trečiadienį, sėdėjau centriniame parke ant suolelio, su viena drauge ir staiga priėjo vyriškis prie manęs, jis nedrąsiai pripažino norįs pakviesti mane į pasimatymą, nes aš jam esanti labai graži, aš nežinojau ką ir atsakyti. Netrukus prislinko kažkokia akiniuota moteriškė su ūsais ir pareiškė neduosianti jam nė grašio dienpinigių, jei vaikysis moterų, tada išaiškėjo, kad tai jo mama. Vargšas, man tada labai jo pagailo, -nusišypsojo Margarita.
Ėmiau krizenti iš jos pasakojimo.
-Aš einu užkaisiu dar kavos, -pakilo Katerina, pastebėjau, kaip Margarita pažvelgė į seserį su šiokia tokia baime ir nurijo seilę.
-O kaip viskas baigėsi? -susidomėjau istorija.
-Na, jo mama jį gruste įgrūdo į automobilį ir jie išvažiavo...
-Na ir situacija, -stebėjausi aš, -Margarita, kaip tau sekasi su vyrais? Norėjau paklausti, ar jau kokį nusižiūrėjai? Nes kiek laiko tave pažįstu, tu kažkaip visad viena.
Ji nuleido galvą ir giliai įkvėpė oro. Išsigandau, jog kažką ne taip pasakiau.
-Na, tu nesuprask ne taip kaip reikėtų, aš tik...
-Nieko nieko, aš viską suprantu.
-Taigi... -pasimečiau.
-Žinai, tu man iš tiesų patinki, kaip žmogus, todėl tau atvirai pasakysiu, aš esu lesbietė.
-Šit kaip, -visiškai sumišau, -o kodėl būtent man tai sakai? Ar tavo artimieji tai žino? Katerinai sakei?
-Ne, žinai tik tu, nedrįstu pasakyti artimiesiems, bijau jų neigiamos reakcijos. Tau pasakiau, nes manau, jog mane suprasi.
-Žinoma, Margarita, tylėsiu kaip akmuo, kol pati nuspręsi prasitarti.
Ši žinia nebuvo tokia jau netikėta, kažkur giliai pasąmonėje aš tai žinojau, supratau tai iš jos manierų, mąstymo ir net iš išvaizdos.
Sekmadienį praleidau vienas, pas draugužį Zikensą, visą vakarą lošėme pokerį su kitais pažįstamais vyrukais. Vis neišėjo iš galvos tas Margaritos prisipažinimas. „Kodėl man, kodėl būtent man ji tai pasakė? “. Jaučiausi pagerbtas, kaip vienintelis asmuo, kuriuo ji gali pasikliauti.
Zikensas pralošė daugybę pinigų, visus susišlavė Borisas, Rusijos diplomatas, geras Zikenso bičiulis.
-Kitą syki, Zikensai, žaisim iš apartamentų, -nusijuokė Borisas, -būtų nuostabu apsigyventi tavo namuose.
-Kur tau, man būtų garbė gyventi taviškiuose.
Taip jie gyrė vienas kito namus, galbūt jų bendravimo rūšis tokia ir buvo, padlaižiavimo draugystė, galbūt jie bendravo tik iš pagarbos vienas kitam...
Aš nei laimėjau, nei pralošiau, koks atėjau, toks ir grįžau.

Naktį parvažiavau automobiliu namo. Įvairavau į garažą, išlipau ir patraukiau namo. Beeidamas link durų, išvydau, kaip mūsų miegamajame įsijungė šviesa, o per atvirą langą girdėjosi žingsniai, minutėlę sustingau, pamaniau, jog tai koks nepageidaujamas svečias, tačiau lengviau atsidusau išgirdęs žmonos krenkštelėjimą.
Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš savo gydytojo, kuris gydė tą mano bjauriąją melancholiją, šis pakvietė mane profilaktiškai pasitikrinti savo būklę. Atvykęs tuojau pat rėžiau, kaip gerai jaučiuosi ir kad daugiau jokių panašių priepuolių nebepasitaikė.
-Tai dėl vaistų, jie jus nuramina, šiose tabletėse, turiu pripažinti, yra šiek tiek narkotinių medžiagų, tad nepiktnaudžiaukite jomis, -perspėjo daktaras.
-Žinoma, daktare, sakykite, o nėra išimčių, kad melancholikas pasveiksta?
-Yra, bet... deja, turiu jums priminti, jog jūsų liga yra labiau komplikuota, dar nė vienas nepasveiko nuo tokios melancholijos formos, kaip jūsiškė, -apgailestaujančiu balsu tarė jis ir kilstelėjo akinius ant nosies kuprelės.
-Aišku... Dar norėjau pasiteirauti, sakykite, ar neįvyksta tokių atsitiktinumų, kada tabletė nesuveikia ir žmogų ištinka priepuolis?
-Labai retai, neklausinėkite tiek daug, pone Diblovski, jūsų vietoje aš nustočiau nerimauti dėl ligos.
-Jūsų tiesa, -pripažinau, -na sėkmės, daktare.
-Dar kai kas, -sustabdė mane daktaras, -daugelis pacientų, kurie serga melancholijos formomis dažnai naudojasi sava padėtimi, suprantate, ką nors apvagia, ar kitaip nusikalsta, jų sodinti už grotų niekas negali, kaip suprantate, tačiau yra kitaip sprendžiamos problemos, jie mėnesius leidžia psichiatrinėse ligoninėse, tai, jūsų žiniai, nėra malonu.
-Daktare, ar aš jums panašus į tokį, kuris naudotųsi padėtimi? -išsišiepiau.
-Ne, pone Diblovski, aš tik pranešiau tai, ką privalau pranešti visiems tokia liga sergantiems pacientams, -nusišypsojo jis, -viso gero.
„Pasinaudoti padėtimi“... Tai atrodė absurdiška. „Kaip daktarui šovė į galvą sakyti tokius žodžius man, Faustui Diblovskiui, geriausiam Gertsvuko advokatui, galbūt net geriausiam šalies advokatui“-piktinausi aš.
Po pasirodymo klinikoje, sugalvojau vėl meiliai nustebinti žmoną, taigi užvažiavau į miesto centre buvusią gėlių parduotuvę. Įlindau vidun, mane pasitiko šūsnis kvapų, jie visi susimaišė ir sudarė vieną, tiesiog nosį užguliantį, kvapą. Nežinojau kokios gėlės patinka žmonai, visada pirkdavau orchidėjas, arba rožes, bet ši per didelės simpatijos joms nejausdavo. Apsisukau apie savo ašį parduotuvės vidury, apžvelgdamas visas gėles. Vienos gėlės išsiskyrė iš visų buvusių ir atkreipė mano dėmesį, jos buvo man labai gražios, bet juk nepirksi žmonai tokių, kurios patinka man.
-Laba diena, -priėjo moteris stovėjusi už prekystalio, -ko pageidausite?
-Aaa... Laba diena, norėčiau kažko gražaus ir stulbinančio savo žmonai, -atsakiau.
-Aha... Kokias gėles mėgsta jūsų žmona?
-Tiesą pasakius, nežinau, -nusijuokiau dirbtinu juoku.
-Siūlyčiau šitas, šios gėlės rytų kultūroje simbolizuoja meilę ir...
-Gerai, imu šias, -pertraukiau, nenorėdamas klausytis kalbų apie gėlių simbolines reikšmes.
-Suvynioti į popierių?
-Taip.
-Kiek norėsite?
-Ko? Aaa, taip... gal šešias.
Ji vėl grįžo už savo prekystalio, nešina šešiomis rausvomis gėlėmis. Pradėjo sukti į popierių, apkarpydama nepaklusnias kotelių galūnes. Už jos stovėjo didelis antikvarinis laikrodis, kuris rodė ketvirtąją valandą. „Tikrai, vos nepamiršau, mano vaistai! “-prisiminiau pažvelgęs į valandas. Išsitraukiau buteliuką ir nurijau vieną tabletę.
-Ooo... šias tabletes ir aš naudoju, -pastebėjo buteliuką pardavėja.
-Tikrai? -sumišau.
-Taip, tikriausiai jus kamuoja tokios pačios problemos kaip ir mane...
-Mat kaip, galvojau, kad aš toks vienas visame Gertsvuke, na su tokia liga, -nusijuokiau, -na, bet šie vaistai tikrai padeda, dar neteko nusivilti.
Išėjau iš parduotuvės ir pajudėjau namo. Jaučiausi kiek linksmiau, žinojau, kad ne vienintelis turiu tokią ligą mieste. Vis galvojau apie žmoną Kateriną, kaip nustebinsiu ją brangiausiomis gėlėmis. „Tikriausiai apsidžiaugs, o gal ir ne, gal jai visai jos nepatiks, juk aš nežinau kokios jai nepatinka, aš, apskritai, nežinau kokias ji mėgsta gėles“-mąsčiau aš. Šiek tiek mane užgraužė blogos mintys. Kaltinau save, net vadinau blogu vyru, kuris nieko nežino apie savo žmoną. „Kokia jos plaukų spalva? Tamsiai ruda, kaip... kaip šitas automobilio vairas. Kokios spalvos jos akys? Mėl... ne, žalios... taip, žalios. Koks jos mėgstamiausias filmas? „Kasablanka“... ne, ne „Kasablanka“, o „Nuostabus Gyvenimas“, pamenu, kaip ėjome kelis kart į tą kiną“.
Grįžau namo. Įvirtau į svetainę, kurioje visada mano brangioji Katerina skaitydavo knygą. Šį kartą ji buvo ne viena, atvyko jos motina ponia Hadson.
-Labas brangioji, laba diena ponia Hadson, -pasisveikinau ir priėjau arčiau, -štai, brangioji, tau šios gėlės.
-Ačiū, mielasis, -ji padėjo jas ant stalo ir liūdnai pažvelgė į mane.
-Atsiprašau, ponia Hadson, nežinojau, kad atvykstate, jei tik būčiau žinojęs...
-Faustai, nereikia, -tarė ji, -aš atvykau, nes turėjau atvykti...
-Kas nutiko? -išvydau ašaras ponios akyse.
Katerina puolė man į glėbį ir tvirtai apkabinusi tarė:
-Įvyko nelaimė...
-Kas?
-Dingo mano sesuo Margarita, jau dvi dienas niekas jos nematė, nuo sekmadienio vakaro, -sudejavo man ant peties.
-O varge! Reikia kreiptis į policiją, -išsigandęs tariau.
-Jei iki rytdienos negrįš, taip ir darysime, -prabilo Katerinos mama.
-Faustai, ar gali šiąnakt mama čia pernakvoti? -paprašė Katerina.
-Žinoma, nereikia net klausti, juk, ponia Hadson, esate šeimos narys. Gertrūda! -pašaukiau tarnaitę, -Gertrūda, paruoškit poniai Hadson kambarį ir paklokit lovą.
Ši žinia sukrėtė ne tik Margaritos gimines, bet ir mane. Juk visai neseniai, ji svečiavosi pas mus, net savaitė nepraėjo, kur ji dingo?
Taigi, Katerinos mama liko nakvoti pas mus. Sulaukėme tamsios nakties, ponia Hadson nupėdino į antrąjį aukštą, kuriame jos laukė kambarys su prabangia lova. Prie valgomojo stalo likome sėdėti tik mudu. Katerina atrodė išsigandusi, vis dirsčiodavo pro langą į kiemą, lyg ten būtų pasislėpusi Margarita.
-Aš manau, jog jai nieko nenutiko, -tariau, praradęs kantrybę.
-Tikėkimės.
-Gal ji pas kokią draugę, -netyčia užsiminiau aš, -na, supranti, gal išvažiavo kur nors su draugais.
-Ne, tu nelabai pažįsti Margaritos, ji visad praneša, -susijaudinusi tarė ji, -visad, ji... visada galvoja apie mus, kad mes dėl jos nepergyventume.
-Suprantu.
Praradę viltį nuslinkome į miegamąjį ir užmigome. Staiga, vidury miego, mane kažkas pažadino, tai buvo Katerina. Pramerkiau akis, kambaryje buvo įjungta šviesa, o tarpduryje stovėjo mano uošvienė.
-Kas buvo? -išsigandau, jog kažkas ne taip.
-Faustai, -tarė ji, -kai mudu užmigome, aš išgirdau skambant telefoną, taigi, iššokau iš lovos ir atsiliepiau, žinai kas skambino? Margarita!
-Tikrai? -nepatikėjau, -Ką sakė? Ji sveika? Nieko nenutiko?
-Jai viskas gerai, -Katerina truputį nutilo, o tada tęsė, -ji pranešė, jog pabėgo iš namų, dabar ji Amerikoje.
-Amerikoje?! -negalėjau patikėti, -Ką ji ten veikia?
-Sakė, neseniai vaikščiojo po parduotuves, rinkosi vestuvinę suknelę.
-Ką? -visiškai sumišau, -Kaip suprasti?
-Na, tai gera žinia, Margarita išteka už tokio Amerikiečio, pulkininko, -nusišypsojo ji.
-Tikrai?!
-Taip, ji pabėgo iš namų, nes tėvas tikrai nebūtų išleidęs jos į Ameriką, tik jau ne mūsų tėvas, -išpasakojo ji, -na, jai viskas gerai, galime nustoti nerimavę.
-Ji tuokiasi? -negalėjau patikėti.
-Taip!
-Bet gi...
„Bet gi ji-lesbietė“-tariau sau. Viskas atrodė neįmanoma, netikėjau tuo, ką sužinojau. Visų pirma, aš negirdėjau skambant telefonui, visų antra, tai atrodė neįmanoma.
-Ponia Hadson, jūs kalbėjote su dukra, su Margarita? -paklausiau jos.
-Ne, bet Katerina mane pirmoji pažadino ir papasakojo, ką sužinojusi iš pokalbio, -linktelėjo ji.
-Einu, visiems paskambinsiu, pranešiu, jog viskas gerai, -tarė Katerina ir išėjo.
-Labanakt, Faustai, -nusišypsojo man ponia.
-Labanakt, ponia Hadson.

Vis negalėjau tuo patikėti, juk ji buvo kitos seksualinės orientacijos, jai patiko moterys. „Galbūt Katerina pamelavo, bet kam jai meluoti“? Nors ir kaip stengiausi patikėti tuo, ką išgirdau, manyje kažkas sakė, jog tai netiesa. Grįžo Katerina, suskambinusi visiems, kas nerimavo, dėl Margaritos.
-Na va, dabar galime ramiai miegoti, -ištarė ji, atsigulusi šalia.
-Ramiai miegoti?! -atsistojau į savo poziciją, -Katerina, kur iš tikrųjų yra Margarita?
-Faustai, mielasis, kas tau yra? Ji Amerikoje...
-Nereikia man meluoti, ką iš tikrųjų ji tau sakė? -netikėjau jos žodžiais, -Supranti, aš advokatas ir tokios nesąmonės manęs neįtikina.
-Tu manimi nepasitiki?
-Turiu tam priežastį.
-Faustai, aš sakau tau tiesą, -ranka atsuko mano veidą ir privertė pažiūrėti jai į akis.
-Žinai, Margarita prašė niekam nesakyti, bet tokioje situacijoje aš išduosiu tau kai ką, -tariau aš.
-Ką?
-Tą vakarą, kai gėrėme kavą svetainėje su Margarita, tu nuėjai užkaisti dar kavos, tada Margarita man prisipažino, jog yra lesbietė, -išrėžiau.
-Ką? Negali būti! Nemeluoji?
-Sakau tiesą.
-Negaliu patikėti, -suglumo ji.
-Aš taip pat negaliu patikėti...
-Bet, juk tu manimi tiki, ką sakiau, -gailiai pažvelgė į mane Katerina.
-Nežinau kuom tikėti, -pripažinau, -labanakt.
Nusisukau į šoną ir begalvodamas apie pastaruosius įvykius, užmigau.
Kitą rytą paštininkas atnešė laišką, kažko panašaus ir tikėjausi, jis buvo nuo Margaritos, pasveikino visus šeimos narius, palinkėjo sėkmės, parašė, kad jei viskas klostysis gerai, pakvies mus į svečius. Gavusi laišką, Katerina išskubėjo pas savo motiną į priemiestį, turbūt norėjo iki galo įtikinti ponią Hadson, kad jos dukrelei viskas gerai.
-Galiu paimti tavo mašiną? -paklausė ji.
-Ne.
-Kodėl? Brangusis, maniškė nebeužsiveda, -skundėsi ji.
-Paimk kitą, -atrėžiau, -planuoju išvažiuoti trumpam.
-Kur?
-Pas Zikensą.
Taip ir padariau, nuvažiavau pas draugužį Zikensą. Duris atvėrė jo žmonelė ir pranešė, jog šis nesitikėjęs svečių ramiai kaitinasi pirtyje. Stuktelėjau petimi į pirties duris, jos atsivėrė, nusijuokiau išvydęs kvailą Zikenso miną.
-Ką tu čia darai? -pasimetė šis.
Jis pakvietė mane prisijungti, prie karštų garų pirtyje. Pasiskundžiau, jog namie nekaip jaučiuosi, jog žmona mane varo iš proto, tas netikėtas meilės proveržis buvo tik laikinas, kad neapsikenčiu jos melo, jos paslapčių, neatvirumo, prisipažinau, jog noriu draugiškai su kažkuo šnektelti, su kažkuo artimu, bei patikimu. Zikensas nudžiugo, kad jį laikiau būtent tokiu ir viską, iki pat smulkiausių detalių, išklausė mano pasakojimo.
-Na, čia įdomu, net neįsivaizduoju, ar tai rimta, ar vertėtų susirūpinti, ar tiesiog... Net nenutuokiu... -suglumo jis.
-Tai va, sakau, šįryt pakalbėjau su Linda, Gertrūda ir net su Karlu, kuris dažniausiai naktimis nemiega, o skaito erotinius romanus, žinai ką? Jie nieko negirdėjo, jokio telefono skambėjimo, -smiliumi mojavau lyg beprotis, -kaip tai paaiškintum?
-Šitas faktas įdomus. Dar įdomiau, kad tavo žmonos sesuo yra homoseksuali, o pasak Katerinos ji tuokiasi su vyru... Tik nesuprantu, kam tavo žmonai išsigalvoti tokius dalykus?
-Va čia ir yra esmė. Aš, kaip advokatas, iš karto atpažinau netiesą, supratau, jog Katerina kažką slepia.
-Na, Faustai, nepyk, kad taip tiesmukiškai galvoju, bet ar Katerina nėra labai ambicinga?
-Kodėl klausi? Na, kartais pastebiu tokius bruožus jos elgesyje.
-Kaip manai, ar Katerina nieko negalėjo padaryti Margaritai? Na, aš nieko nesakau, tiesiog noriu tavo nuomonės.
-Ne, nemanau. Mano žmona, ne...
-Gerai, -nutraukė Zikensas, -bet čia labai įdomi situacija, jei ką sužinosi, jei tai bus svarbu, pranešk man, gerai?
-Taip.
-Tik neišsiduok žmonai, kad domiesi visu tuo, pamėgink užliūliuoti jos budrumą, -patarė Zikensas, -kada sakei, Margarita dingo?
-Sekmadienio vakare, sakė, jog ėjo į baleto pamokas, jai negrįžus, mano uošvienė skambino baleto mokytojai, ši paneigė jos buvimą pamokoje.
-Šit kaip, -atrėmė smakrą į delną Zikensas, -žinai, pakalbėk su savo samdiniais namie, su Linda, ar su Karlu, išsiaiškink, ar Katerina buvo išėjusi iš namų vakare, nes sekmadienį leidai pas mane, kiek atsimenu, ar tai buvo šeštadienis?
-Sekmadienį buvau pas tave.
-Tai va, išsiaiškink tai...
Grįžęs namo, kaip ir Zikensas sakė, puoliau kamantinėti tarnus. Linda atrodė labai pasimetusi, ji įrodinėjo, jog Katerina praeitą savaitę jai buvo pažadėjusi išeiginę būtent sekmadienį, taigi, nieko negalėjo pasakyti, Karlas pareiškė, jog nepastebėjo jos išeinant, ar grįžtant, nes tvarkė automobilius garaže, o Gertrūda, ji pareiškė, jog dariusi valgyti, virtuvėje, išgirdo paradinių durų varstymą, bet po to suvokiau, jog tai galėjo būti Karlas, pasak jo, dažnai grįžinėdavo į namus.
Syki susimąsčiau, jog neverta gaišti laiko, bandant išsiaiškinti kažkokius nebūtus dalykus, net buvau nusprendęs, jog tai tik mano fantazijos ambicija, sukelti manyje įtarimo vėją ir kreipti dėmesį į bet kokią detalę. Tačiau, kartą, įslinkau į miegamąjį labai tyliai, visai nenorėdamas to daryti, tiesiog Katerina manęs neišgirdo, buvau be šlepečių, todėl nesukėliau jokio triukšmo. Ji nusisukusi rausėsi savo stalčiuje, vertė kojines ir apatinius, kažką burbėjo panosėje, tuomet sustingo. Jau pamaniau, kad mane pastebėjo, bet ne, tai buvo jos rausimosi priežastis, ji kažką laikė, žiūrėjo į tai, tada iš rankinės ištraukė piniginę ir įdėjo rankoje laikytą popierėlį į ją ir vėl sugrūdo į rankinę.
Pasislėpiau, už sienos, bijodamas, kad ji manęs nepastebėtų. „Kaip Zikensas ir sakė, užliūliuoti jos budrumą“. Tyliai nupėdinau atgal prie laiptų, tada garsiai sukrenkšėjau ir pradėjau sunkiai žingsniuoti į kambarį, kad būtų pasiruošusi mano įėjimui. Įlindau į kambarį, Katerina pažvelgusi į mane nusišypsojo ir išslinko iš kambario, mano laimei palikdama rankinę. Tuojau pat šokau prie jos, lyg gyvulys puoliau prie piniginės, atsegęs ją ieškojau to lapelio. „Vairuotojo pažymėjimas, pinigai, mano nuotrauka, o štai, kas čia? “-išplėčiau akis išvydęs lapelį. Tai buvo registracinis kuponas pas okulistą, skirtas Margaritai Hadson, pažvelgiau į datą, Margarita užsiregistravo pas okulistą 1951 08 04, kitaip tariant pirmadienį, kitą dieną po dingimo. Šitokio akivaizdaus sutapimo dar neregėjau. Katerina vienintelė kalbėjo su Margarita, jaučiau jos melą, o dabar, ką šis lapelis veikia jos piniginėje?
Prisėlinau prie telefono, griebiau ragelį ir surinkau numerį, buvusį ant lapelio okulisto numerį nurodančioje skiltyje.
-Klausau? -atsiliepė vyrišku balsu.
-Daktaras Nedas Klem... vu... Klemvucas?
-Taip, kuo galėčiau padėti?
-Sakykite, ar yra jūsų registracijos knygoje Margaritos Hadson pavardė, užsiregistravusi pirmadienį, praėjusį.
-Minutėlę... Taip yra...
-Ačiū, geros dienos...
Prisiminiau ką žadėjęs Zikensui, tačiau nutariau sužinoti daugiau, tada kreiptis pas draugą. Padėjau lapelį į piniginę, o ją įmečiau į rankinę. Sumaniau aplankyti Katerinos mamą ir tuo pačiu užsukti į Margaritos kambarį. Atsiprašiau žmonos, kad turiu skubiai išvažiuoti, neva darbo reikalais, perbėgau per kiemą į garažą ir įsėdau į automobilį. Deja mano automobilis mane nuvylė, jis nė nesugebėjo užsivesti, tad prieš išvažiuodamas pakviečiau Karlą ir paprašiau pažiūrėti kas per gedimas. Įsėdau į kitą automobilį, kuriuo važinėdavomės tiek aš tiek Katerina. Išvažiavau iš vilos. Patraukiau į rytinę miesto dalį, kurioje prisiplakęs prie miesto gyvavo nedidelis kaimelis, Gertsvuko priemiestis, ten gyveno Hadsonai.
Kelias buvo šlapias, nesenai pylė lietus, važiavau neskubėdamas, bijodamas kur nors nusukti šalin, nes visa koncentracija buvo sutelkta mano mintims. Laužiau galvą, viską gerai apsvarsčiau, vis nekantravau sužinoti, ar mano įtarimai pasitvirtins. Tiesą pasakius įtariau žmoną įvykdžius nusikaltimą. Buvau įsitikinęs, jog ji kažką padarė Margaritai, galbūt pagrobė, galbūt kur nors išvežė. Kartais netikėdavau savo mintimis, neigdavau jog tuos įtarimus sugalvojau aš. „Ji mano žmona, kaip ji galėtų taip padaryti... O gal jos nepažįstu, gal ji yra ne Katerina, o ta neapykantos pilna moteris, kuria virsta kai susipykstame“...
Privažiavau Hadsonų namą. Išlipęs nupėdinau prie durų, kelis kartus pasibeldžiau, duris atvėrė ponas Hadsonas.
-Aaa, čia tu, -nepatenkintu balsu tarė jis, šis senukas visada būdavo nepatenkintas ir visada nemėgo manęs, net nedalyvavo mūsų vestuvėse, -ko nori?
-O, Faustas! -prilėkė ponia Hadson, -Eime vidun, užkaisiu kavos.
-Žinokite, aš čia trumpam, mane atsiuntė Katerina, -pamelavau, -prašė iš Margaritos kambario paimti kažkokią knygą, kuri priklauso jai.
-Nieko tu neimsi iš jos kambario! -suriko senis Hadsonas.
-Kirkai, raminkis, pagarbiau šnekėk su Faustu Diblovskiu, jis tavo dukros vyras, -tramdė jį ponia.
-Ką jis man padarys? Supuvęs, korumpuotas advokatas, dar pasakyk kad įkiši mane už grotų, -numojo ranka jis.
Bandžiau nekreipti dėmesio, jis tik dar labiau pradėjo svaidytis žodžiais.
-Praradau dukrą, kai ši ištekėjo už šito šūdo gabalo... -net spjaudėsi jis.
-Kirkai! -sukriokė ponia Hadson, -Aš tau neatleisiu, kad šitaip kalbi apie mano dukros vyrą!
Patylėjusi minutėlę ji tarė man:
-Eik, surask tą knygą, aš užkaisiu kavos.
Nuėjau į Margaritos kambarį. Iškart užuodžiau tuos pigius kvepalus, kuriais nuolat kvepėdavo Margarita. Ką norėjau surasti, nė nežinojau, galbūt kažką, patvirtinančio mano nuogąstavimus. Išknisau visą kambarį ir nė menkiausio įkalčio neaptikau, tada griebiau ant stalo gulėjusią knygą ir išėjau iš kambario.
-Štai ji, ta knyga, -iškėlęs parodžiau poniai Hadson.
-Ak šita? Tai mėgstamiausias Margaritos romanas „Suskilusi Šeima“. Tai eime išgerti kavos?
-Aaa... taip.
Po kelių minučių vos neapkurtau, nuo Kirko Hadsono keiksmų ir rėkavimų, tad padėkojęs už svetingumą, išdundėjau iš namo pastvėręs knygą. Nudrėbiau ją ant galinės automobilio sėdynės, užvedžiau variklį ir parriedėjau namo.
Taip tęsėsi ilgai, dažnai prie vakarienės stalo abu tylėdavome, tik karts nuo karto krenkštelėdavome. Nustojome gerti vyną vakarais, nuo šiol jį gėriau vienas pats, Katerina vis dažniau ėmė važinėtis iš namų, kalbėtis telefonu su kažkokiais nepažįstamaisiais. Man buvo vis vien, nesvarbu, ar ji ėmė susitikinėti su kuo, ar ne, nesvarbu, ar ji mane išdavinėjo su kitu. Kartą ji visą naktį namuose nesirodė, o kai ryte paklausiau kur buvusi, ji man atsakė, jog nakvojo pas draugę.
Neapsikentęs nusprendžiau ją pasekti ir kaip tik, visai netikėtai, būtent tą dieną, Katerina išdavė dalelę savo paslapties.
Ji prižadėjo parsirasti namo iki vakarienės. Buvo sekmadienis. Išlydėjau ją pro duris, jai išvažiavus iš garažo, aš puoliau į automobilį ir ėmiau riedėti paskui ją, retkarčiais stabtelėdamas, jei privažiuodavau per arti. Sekiau ją iki pat Gertsvuko įlankos. Staiga ji sumažino greitį ir pasuko į siaurą keliuką, vedantį ant kalvos, ten buvo status uolėtas šlaitas, atveriantis vaizdą į įlanką. Dažnai ant kalvos, savaitgaliais, rinkdavosi jaunimas smagiai pašėlti, bet kadangi buvo ne koks oras, ant kalvos nebuvo nė vieno žmogaus. Seniai jau nebuvau toje vietoje, pamiršau kaip ten gražu, bet be galo pavojinga, nes jei koks neapdairuolis būtų sumanęs prisiartinti prie šlaito, būtų galėjęs kristi tiesiai į vandenį gal dešimt metrų.
Pastačiau mašiną prie netoliese buvusio restorano, kad Katerina nepamatytų ir pats, pėsčiomis užkopiau į kalną. Spėjau pamatyti, kaip ji kažką išsitraukė iš bagažinės, tai buvo nedidelis juodas drabužis, turbūt jame buvo kažkas įvilkta, nes mano brangioji žmonelė saugojo, kad jis neatsivyniotų. Pasislėpiau už pušies ir stebėjau jos veiksmą. Ji priėjo prie pat šlaito, jau norėjau sušukti, kad pasisaugotų, bet susilaikiau. Apsidairė aplink, ar nieko nėra, tada sviedė audinį į vandenį, dar sykį apsidairė ir įsėdusi į automobilį, išvažiavo.
Nors jos automobilis dingo iš akiračio, aš vis nedrįsau išlysti iš už medžio. Praėjus gal penkioms minutėms, pribėgau prie tos vietos kur stovėjo ji ir žvilgtelėjau į apačią. Audinys plūduriavo siūbuojamas bangų, daikto buvusio jame, nesimatė.
Dabar visiškai sumišau. „Akivaizdu, jog tai kažkoks nusikaltimo įrankis“-mąsčiau. Jau nebeįtariau Katerinos jos sesers pagrobimu, dabar įtariau ją Margaritos nužudymu. Tai buvo koktu ir skaudu. „Mano žmona... “-vis kartodavau.
Paskambinau Zikensui iš netoliese buvusio restorano ir paprašiau, kad šis atvažiuotų papietauti su manimi į Gertsvuko įlankos restoraną. Šis pasirodė už penkiolikos minučių. Jau laukiau jo prie staliuko, ant kurio stovėjo du vyriški bokalai alaus ir dvi lėkštės didelių kepsnių.
-Tikiuosi mėgsti jautienos kepsnius? -paklausiau jį išvydęs.
-Sveikas, Faustai... Ką? Aaa... taip, dėkui...
Jis sėdo prie stalo ir nė nepažvelgęs ėmė valgyti, laukiau, kol atsisuks ir paklaus: „Kas naujo? “, bet jis valgė toliau.
-Išalkęs?
-Labai, -tarė jis ir atsisuko, minutėlei palikęs valgį ramybėje, -taigi, tikriausiai kažką svarbaus sužinojai, jei pakvietei mane čia.
-Ne, tiesiog pasiilgau savo draugo, -sugėdinau jį šiek tiek.
-Aaa... Atsiprašau, aš taip pat tavęs pasiilgau...
-Iš tiesų, turiu porą naujų faktų.
-Tikrai? Na, klausau, rėžk.
Papasakojau jam apie tą lapelį, kuris buvo užregistruotas pačios Margaritos, papasakojau apie kasdieninius Katerinos išvykimus, bei apie šiandieninį nuotykį.
-Tai rimta, brolau, manau verta toliau tyrinėti, -palingavo jis, -čia tikrai kažkas ne taip.
-Manau, kad Katerina nužudė Margaritą, -išrėžiau visą tiesą.
Jis sustingo, paliko maistą ramybėje, pažvelgė į mane ir atsidusęs tarė:
-Ką manai, jei nueitume, dabar, prie įlankos ir nuplauktume į tą vietą, kur ji išmetė tą daiktą, vanduo šiltas, o aš seniai nesimaudžiau jūroje.
-Na gerai.
Pavalgę mes nuėjome prie vandens, nusirengėme iki apatinių ir nėrėme vandenin, vanduo nebuvo toks šaltas. Nuplaukėme prie skardžio. Suradome tą vietą, tai buvo megztinis, jis vis dar plūduriavo vandenyje, mat buvo užsikabinęs už akmens.
-Jei tas daiktas buvo ginklas, šautuvas, ar peilis, manau, toli nenuplaukė, -tarė Zikensas.
Ėmė lyti, pakilo bangos. Man pasidarė šalta, nes jau pusę valandos mirkome vandenyje, nardėme, ieškojome dugne kokio daikto, bet nieko neradome.
-Paskubėkime, aš nebegaliu, man be galo šalta, -tariau aš.
-Pažiūrėk ką radau, -tarė jis išnėręs laukan ir iškėlęs į viršų revolverį, -neblogai?
Negalėjau patikėti savo akimis, ne gana to, kad mano brangioji atsikratė nusikaltimo įrankio įlankoje, ne gana to, kad ji kažką padarė Margaritai...
-Tai mano revolveris! -sušukau, -Tikrai mano, leisk pažiūrėti... taip, tai mano.
-Kur tu jį laikai? -išsigando jis.
-Seife, maniau, kad ji nežino kodo, matyt, stebėjo mane, kai jį surinkau.
Ginklą su savimi pasiėmė Zikensas. Susitarėme susitikti, kai tik atsiras naujų žinių, išvažiavome namo. Parėjęs, tuojau pat puoliau prie seifo, kaip ir tikėjausi ginklo nebuvo.

Pradėjau kasdien sekti žmoną, ši dažniausiai pirkdavo apatinį trikotažą parduotuvėse ir leisdavo laiką parke. Kartą ji susitiko su kažkokiu žmogumi, ūsuotu vyriškiu, apie trisdešimties metų, kaip ir buvau numatęs, jie praleido naktį centriniame viešbutyje. Jau neabejojau jos kalte. „Bet kodėl, kodėl ji nužudė savo seserį, koks buvo nužudymo motyvas? “. Vis negalėjau visko iki galo sudėlioti, ieškojau trūkstamos grandies, dar sykį apsilankiau Hadsonų namuose, dar sykį buvau apkoliotas to seno bambeklio ir dar sykį parėjau tuščiomis. Kartais užeidavo noras viską pranešti policijai, tačiau suprasdavau, jog neturiu pakankamai įrodymų, buvau pernelyg geras advokatas ir suvokiau, jog ji išsisuks. Pradėjome visiškai vienas su kitu nebesikalbėti, atitolome vienas nuo kito, kaip ašigaliai. Jau net pamiršau, kad turiu žmoną, kad ją mylėjau, kad turiu žmogų, kuris visada mane užjaus ir supras, kuris visada man atras vietos savo širdy, deja, to jau nebebuvo.
Kartą susitrenkėme kaktomuša garaže. Aš grįžau iš Zikenso namų, o ši kažkur susiruošė išvažiuoti.
-Kur važiuoji? -kvailai paklausiau.
-Į miestą, grįšiu vėlai.
-Žinai, kartais kyla toks jausmas, jog tu su kažkuo susitikinėji.
-Man irgi toks jausmas kyla, -išsišiepė ji.
-Kokios žinios iš Margaritos? -sugriebiau jai už rankos, kai ši buvo jau beįsėdą į automobilį.
Ji nurijo seilę ir sumikčiojo:
-Nieko... tie... tiesiog nieko... lauksim žinių, bus matyt...
-Taip, brangioji, lauksim, -nusišypsojau, -na, ką gi, sėkmės, susitiksime ryt.
Pabučiavau jai į kaktą, ji to, tikriausiai, nesitikėjo.
Nutapsėjau į viršų, į miegamąjį. Atsiguliau ant lovos ir ėmiau mąstyti. Turėjau tik keturias rimtas priežastis, manyti, jog mano Katerina žmogžudė. Pirmoji, Margarita buvo homoseksuali, negalėjo išvažiavusi į Ameriką tuoktis su vyriškiu, antroji, tai, kad ji nė nesiruošė vykti į Ameriką, tai liudija tas registracinis čekis, trečioji, tai mano ginklas, kurį išmetė vandenin žmona, ketvirtoji, niekas, išskyrus Kateriną, nesikalbėjo su Margarita, o tas laiškas, jis galėjo būti suklastotas... „Na taip! Penktoji priežastis yra suklastotas laiškas... “-tariau sau. Nuskubėjau į apačią, į darbo kabinetą, ten kur laikėme visus laiškus, ištraukiau laišką iš Amerikos, neva parašytą Margaritos. Jokio adreso nebuvo, kuriuo būtų galima siųsti atsakymą. Pažvelgiau į pašto ženklą. Jame spindėjo trys raidės „USA“, apačioje, mažomis raidelėmis buvo užrašyta „Alabama postcard“, nei metų, nei datos.  „Galiu lažintis, jog šis ženklas buvo naudojamas prieš tris, ar daugiau metų, jis nebegalioja“-mąsčiau.
Apsiaviau batus ir kiek galėdamas greičiau išvažiavau iš vilos ir patraukiau į paštą. „Šį pašto ženklą Katerina, tikriausiai, nulupo nuo kokio nors laiško iš Amerikos, parašyto prieš kelis metus, jei taip, ji padarė didžiulę klaidą“, -netyčia bevairuodamas nusijuokiau. Atvažiavęs į paštą, padaviau pašto ženklą darbuotojui ir liepiau nustatyti, kelintaisiais jis buvo naudojamas.
-Tuoj, pone, palaukite, nunešiu jį specialistams, -drebančiu balsu tarė jaunuolis, matyt išsigandęs tokio mano agresyvumo ir grįžo po poros minučių, -tai 1946 metų Alabamos valstijos pašto ženklas, dar norėsite ko nors?
-Ne, dėkui, -nusišypsojau ir griebęs voką, su pašto ženklu išbėgau iš pastato.
„Neklydau, aš neklydau, taip, pašto ženklas buvo negaliojantis, štai penktoji priežastis, tačiau kodėl, kodėl ji taip žiauriai pasielgė su savo krauju, su savo seserimi, su kokia pabaisa aš susituokiau? Gerai, kad vaikų neturime, jau geriau mirčiau, nei namie vaikus palikčiau su tokia motina“. Tačiau dar negalėjau kreiptis į policiją, prieš ją buvo tik du parodymai, registracinis lapelis, kuris guli jos piniginėje ir tai, jog niekas negirdėjo jos kalbančios su seserimi. Situacija buvo komplikuota, jei būčiau kreipęsis į policiją, jokiu būdu nebūčiau įkišęs Katerinos į kalėjimą, Margaritos homoseksualumą galėjau išsigalvoti ir pats, ginklas yra mano, tad galėjau jį ten pats išmesti, laišką galėjau pats suklastoti, net ir čekį galėjau įkišti į žmonos piniginę, o ta mano liga būtų taip viską sujaukusi, jog galimas variantas, nė nebūčiau apsigynęs teisme.
Nutariau ją pats pričiupti, kad visi įrodymai būtų mano naudai. Vėl susitikau su Zikensu, papasakojau apie pašto ženklą. Mudu sugalvojome planą. Zikensas iš kažkur gavo nedidelį garso įrašytuvą, kuris tilpo mano švarko kišenėje. Sugalvojome parengti spąstus Katerinai.
-Kai aptiksi ją ką nors rezgant, papasakok jai viską, ką žinai, kaltink ją žmogžudyste, tokiais atvejais, dažniausiai žmonės nesiginčija ir neneigia tiesos. Įkišk ranką į kišenę ir spustelk šį mygtuką, tada garsas pradės įsirašinėti, kai baigsi pokalbį paspausk šitą ir įrašas susistabdys. Supratai? Tik nepasimesk, tvirtai stovėk už savo žodžius ir įtikink ją, jog viską žinai, tuomet galėsim švęsti tavo pergalę. Tik nesugadink aparato, žinai kiek jis kainuoja? Net ir tau, Faustui Diblovskiui, tai būtų pinigai.
Palingavau galvą, rodydamas, jog viską supratau.
-Dar vienas dalykas, užsuk į komisariatą, pasiskolink neperšaunamą liemenę, galimas daiktas, kad tavo mergiotė bandys tave užtildyt. Žinai, galiu tave pagirti, dabar tu, iš tiesų, esi teisininkas...
Nuleidau galvą ir vos neapsiverkiau, pagalvojęs apie praėjusias vestuves ir meilę, kuri tapo naikintoja.
-Nesikrimsk, brolau, maniškė taip pat savotiška žudikė, -nusijuokė Zikensas.
-Sutvarkei mano ginklą?
-Taip, veikia kaip naujas, štai imk, -jis išsiraukė iš kuprinės mano revolverį ir įteikė man, -būgnas pilnas, bet, Faustai, ginklo naudojimas bus tik paskutiniu atveju, supratai?
-Taip, žinau...
Po pokalbio su Zikensu užsukau į komisariatą, kaip buvau lieptas, tik sunkiai sugalvojau pasiteisinimą, kodėl man reikia tos liemenės. Pasisekė, kad komisarą labai gerai pažinojau, taigi, vos ne vos įkalbėjau jį paskolinti vieną.
-Tik žiūrėk, nedaryk nesąmonių, o tai turėsiu areštuot savo draugą, -patapšnojo man per petį.
Grįžau namo, visą popietę praleidau garaže, neva taisydamas automobilius, laukiau kol Katerina išvažiuos. Iš tiesų, taisyti automobilių nemokėjau, visada tai darė Karlas, tad atidaręs savo automobilio kapotą žvelgiau į tuos laidelius ir vamzdelius su didele užuojauta inžinieriams. Buvau užsivilkęs neperšaunamąją liemenę, o ant viraus seną plosčių, didelėmis kišenėmis, kad tilptų įrašytuvas, bei ginklas. Laukiau, nekantravau Katerinos pasirodymo. „Jei ji šaus man į galvą? “-vis baiminausi.
Štai ir ji, tiesiog bėgte įbėgo, visa išsipusčiusi, lūpos dažytos, nauji aukštakulniai, net rankinė nauja.
-Sveika, brangioji, kur skubi? -tampydamas žarneles, automobilyje, paklausiau aš.
-Aaa, skubu į susitikimą, dėl darbo, -atsakė ji.
-Brangioji, tu plaukus persidažei? -pastebėjau aš.
-Taip, prieš savaitę, -atsakė ši.
-Nepastebėjau, -nusijuokiau.
Ji nieko neatsakė, tik įsėdo į automobilį ir išvažiavo, pamojuodama man. Laukiau, kol išvažiuos iš vilos. Atsisėdau į savo automobilį, deja jis neužsivedė. „Velnias, turbūt kažką nutraukiau, kai neva taisiau jį“-pamaniau. Tad įsėdau į kitą automobilį, kuriuo jau senokai nevažinėjau ir paspaudžiau greičio pedalą. Pasivijau ją, ji kažkur labai skubėjo, net degant raudonai šviesoforo spalvai, ji pralėkė nė nesumažinusi greičio. Deja, buvau priverstas ir aš taip padaryti. Ji sustojo prie kažkokio pastato, buvusio visai netoliese teismo rūmų. Išlipo ir patraukė į vidų, užlipo laiptais aukštyn ir atvėrusi duris dingo pastate. Pasilikau automobilyje, pavažiavau kiek toliau, kad Katerina nepastebėtų manęs pro langą. Laukiau jos išeinant.
Staiga pastebėjau ant galinės sėdynės jau senokai pamirštą knygą „Suskilusi Šeima“. Turėjau laiko, tad nusprendžiau pavartyti ir apžiūrėti, ko ši knyga Margaritai buvo tokia artima. Pirmiausia, atvėręs pirmąjį puslapį, išvydau rankraščiu primargaliotų žodžių, tarp jų buvo „Mano“, „Neskaityti“, „Paslapčių“, tuomet praverčiau kelis puslapius į priekį ir išpūčiau akis. Viduryje knygos, puslapiuose buvo išpjauta skylė, o toje skylėje slypėjo kažkokie laiškai, kurių kaip spėju, Margarita nedrįso išsiųsti.
Ant visų laiškų buvo užrašytas mano namų adresas ir mano vardas, vadinasi jie buvo skirti man! Visiškai sumišau. Peržiūrėjau visus laiškus, jų buvo keturi. Juose degte degė tokie žodžiai, kaip:

“Mielasis Faustai Diblovski,
rašau jums šį laišką, nes noriu, kad žinotumėte visą tiesą. Manau mane suprasite, suprasite, jog sakau jums tai ką žinau. Nenoriu pakenkti jūsų ir Katerinos santykiams, bet privalau tai padaryti. Katerina jus apgaudinėja, ji turi kitą vyrą, vardu Čarlis, ji turi du vaikus, šešerių ir ketverių metų. Nenoriu, kad gyventumėte netiesoje, todėl jums tai sakau. Apgailestauju, kad dėl viso šito vestuvės nebeįvyks…”,

arba:

“Mielasis Faustai,
Primenu, jog jūsų būsima žmona toliau leidžia laiką su savo vyru ir vaikais…Nesenai kalbėjausi akis į akį su Katerina, perspėjau, kad jei per mėnesį nepapasakos jums tiesos, aš išklosiu viską, be jokių…”

Kitame laiške pastebėjau,  jog kreipinys “jūs” pasikeitė į “tu”:

“Drauguži Faustai,
Rašau tau, norėdama papasakoti šiek tiek apie jūsų neištikimos žmonos elgesį, kuriuo ji mane gąsdina…Nesenai, susitikusios nuėjome į centrinį parką, ji paklausė, ar aš dar žadu išduoti jos paslaptį, aš atsakiau, jog jai liko dvi savaitės prisipažinti tau, kitaip viską papasakosiu be užuolankų tau, Faustai… Mes grįžome į Gertsvuko kaimą, nuėjome į mano kambarį, staiga Katerina griebė už mano plaukų ir trenkė mano galvą į stalą, grasindama mane užmušti, jei prasižiosiu…”

Ketvirtame laiške perskaičiau tai, ko ieškojau kelias savaites:

“Mielasis Faustai,
Nežinau, ar patikėsi manimi, bet pradedu bijoti savo sesers, ji bando man pakenkti… Kelis kartus, eidama į baleto pamokas, aš pajutau, jog kažkas mane sekė, tai nutiko gal keturis kartus, įtariu, jog taip gąsdino mane Katerina, nes kartą išvydau tamsiame akligatvyje į mane žiūrinčią moterį, kuri vilkėjo tokią pačią suknelę, kaip ir Katerina. Pripažįstu, Faustai, jog pradedu paniškai bijoti savo sesers…”


Štai ir viskas, turiu įrodymus, kurie neginčijamai yra atsigręžę prieš Kateriną. Jie tūnojo pas mane taip ilgai, nė nenutuokiau, kad ta knyga, kurios neva ieškojau iš tikrųjų buvo verta to bjauraus apsilankymo pas Hadsonus.
Net užmiršau ko buvau čia atsibeldęs, visą laiką mąsčiau apie vargšę Margaritą, kuri tapo mano bjauriosios žmonos auka. Staiga, per šoninį veidrodėlį išvydau Kateriną, einančią link mašinos. “Dabar tai ją pričiupsiu”-tryniau rankas aš. Nusivijau ją gatve. Nesupratau kur ji važiavo, sekdamas ją išvažiavau iš miesto. Ji traukė palei pakrantę į nežinomą vietą. “Galbūt ji važiuoja pas savo šeimą... ”-pagalvojau. Vis negalėjau patikėti, kad Katerina yra mama, ji turi vaikų, negalėjau patikėti, kad taip mane apgaudinėjo. Tikriausiai tuokėsi su manimi tik dėl pinigų.
Sekiau ją kelioliką kilometrų. Atsidūrėme gal dvidešimt metrų virš jūros lygio, dešinėje pusėje žiojėjo didžiulis skardis, ošė Šiaurės jūros vanduo. Regis, važiavome į nedidelį miškelį, prie skardžio. Mane užvaldė smalsumas, norėjau kuo greičiau ten nuvažiuoti ir išvysti, kaip Katerina sudegina sesers lavoną, ar dar kažką padaro panašaus. Užsitaisiau ginklą ir atsargiai padėjau atgal į kišenę. Patikrinau garso įrašymo aparatą.
Ji sustojo visai prie pat miškelio, nusukdama į šalikelę. Taip pat padariau ir aš. Atrodo, ji manęs nepastebėjo. Nuskubėjau paskui ją į mišką. Pradėjo temti, mano laikrodis rodė devynias valandas vakaro. Stengiausi nesukelti jokio triukšmo miške, kartais trakštelėdavo kokia šakelė man beeinant, Katerina atsigręždavo, bet spėdavau pasislėpti už medžio. Nutipenau visai prie jos, jog galėjau išvysti raštus ant jos skarelės.
Netrukus priėjome kažkokį seną apleistą bunkerį, tikriausiai jis pasitarnavo per antrąjį pasaulinį karą, o gal ir per pirmąjį. Katerina įslinko vidun. “Ką ji ten veikia? ”-nesupratau. “Na ką gi, pradedame! “. Įkišau ranką į kairiąją kišenę ir spustelėjau mygtuką, tada tyliai tariau kišenei:
-Sveiki, čia Faustas Diblovskis...
Nupėdinau į bunkerį. Dešiniąją ranką laikiau kišenėje, pastvėręs ginklą. Įėjęs į pastatą, apsidairiau. Prie vienos sienos stovėjo mano žmona, susikišusi rankas į kišenes ir atgręžusi man nugarą, ji tarė:
-Čia tu, Faustai?
Sumišau, negalėjau patikėti, vadinasi ji mane pastebėjo.
-Taip.
-Ką čia veiki?
-Tai ką tu čia veiki?! -sušukau.
-Ką aš čia veikiu? Nori sužinoti? -atsisuko ji į mane, -Margarita!
Netikėjau savo akimis, į bunkerį įėjo mirusioji, tai buvo tikrai ji, net kvepėjo tais pigiais kvepalais, kuriais kvepinosi Margarita. Ji laikė šautuvą nutaikiusi į mane. Visiškai pasimečiau, šitokio spektaklio nesitikėjau.
-Ak, Faustai, šią bylą tu pralaimėjai, -tarė ji, -Katerina, gal papasakokim jam visą tą scenarijų, kurį taip puikiai įvykdėme kartu, padedamos Fausto?
-Tegu pirma parašo tą laišką, -metė ji.
-Gerai, gerai. Faustai, malonėk iš kišenių rankas ištraukti.
Nesupratau kokį laišką, apie ką jos kalbėjo, nesupratau kas dedasi. Ji įteikė man popieriaus lapą, rašiklį ir liepė rašyti:
-Rašyk: „Miela Katerina, mieloji Margarita, mielasis Zikensai, Linda, Gertrūda, Karlai, mielieji mano kolegos, norėčiau atsisveikinti... “ užrašei? Gerai... „... norėčiau atsisveikinti, nebeišlaikiau, mano gyvenime daug neteisybės, melo, nebegaliu, norėčiau tapti laisvas, atsiriboti nuo šio kaklą veržiančio gyvenimo. Sudie, Faustas Diblovskis. “ Dabar įsidėk tą raštelį į piniginę, o ją į kelnių kišenę.
Padariau kaip lieptas.
-Kas čia vyksta? -nesupratau.
-Eime, -liepė Katerina, -čia netoliese yra labai gražus vaizdas, norime tau parodyti.
Nusekiau paskui jas. Ginklas buvo įremtas į mano nugarą, taigi nė negalvojau kvailioti. Ėjome per mišką, jūros link.
-Kaip jautiesi, Faustai? -paklausė ji.
Neatsakiau, tik ėjau tiesiai, kur vedė žmona. Netrukus priėjome tai, ką ir maniau, kad prieisime. Tai buvo skardis, apačioje uolas skalavo vanduo.
-Jūs mane nustumsite nuo šio pražūtingo skardžio? -drebančiu balsu tariau.
-Matai, mes suplanavome tobulą žmogžudystę, todėl privalėsime tai padaryti, -prabilo Katerina.
-Kas iš to? Kam aš jums reikalingas negyvas?
-Supranti, kai tuokėmės, tu buvai toks apdujęs nuo meilės man, kad nė nepastebėjai ką pasirašei, žinai kas ten buvo? O gi santuokinė sutartis, pagal kurią tu man atidavei visą savo turtą, po tavo mirties, -nusijuokė Katerina.
-Jūs padarėte klaidą, santuoka negalioja, nes tu turi kitą vyrą! -sušukau.
-Tu gal kvailas? Nejaugi patikėjai tuo, kas buvo parašyta tuose laiškuose? -suprunkštė Margarita.
-Vadinasi jūs viską suplanavote, -tariau aš pusbalsiu.
-O kaip tau atrodė?
-Tačiau viską žino Zikensas, -užtikrintai tariau aš.
-Nieko jis įrodyti negalės, nieko jis nematė, nieko negirdėjo, tik prisiklausė kvailų melancholiko pliurpalų, kuriuos galėjai tu išsigalvoti, -teisybę sakė Margarita.
-Ta mano liga, tai buvo ne tiesa? -atsisukau į Kateriną.
-Sumokėjau daktarui gražių pinigėlių, kad šis nustatytų tau tą kvailą melancholiją, niekuo tu nesergi, o kasdien geri tabletes nuo spazmų, -išsišiepė Katerina ir ėmė raitytis iš juoko.
-Tačiau aš pradžioje jaučiausi blogai...
-Nes kas vakarą pildavau į tavo maistą narkotinių medžiagų, kurios sužadindavo tavyje tokius jausmus.
-Taigi, dabar bus ir savižudybės priežastis, -prabilo Margarita, -sergi melancholija, supykai ant pasaulio, atvažiavai čia savo noru ir nusižudei, nušokęs ant tų mirtinų uolų.
-Tai tu žinojai, kad seku tave kaskart, kai išvažiuodavai iš namų? -pasiteiravau.
-Žinoma, tam ir važinėdavausi, kad sektum ir atrastum vis kažką naujo.
Negalėjau tuo patikėti, mane išdūrė, jaučiausi apmautas, mane apmovė kažkokios bjaurios mergiščios, mane, geriausią advokatą.
-Kaip su ta knyga? -prabilau, -iš kur žinojote, kad ją paimsiu?
-Padėjau arčiausiai, ant savo rašomojo stalo, taigi, jei apieškojai kambarį, tikrai užkliuvai už to romano, -tarė Margarita.
-O ką pasakysi savo tėvams, kai grįši neva iš Amerikos? -paklausiau aš.
-Na, nesvarbu, pasakysiu jog, iš tiesų, nebuvau Amerikoje, o slėpiausi nuo tėvo, kuris mane muša, jis negalės paprieštarauti, nes mama taip pat kenčia nuo jo rankų.
-Aš taip supratau, kad jūs nėrėtės iš kailio, besistengdamos sukelti man Margaritos nužudymo įtarimą?
-Būtent taip. Na, gal nesinėrėm, gal tik vargome, -pripažino Katerina.
Nekenčiau žmonos, net norėjau, kad ji lėktų žemyn nuo skardžio, norėjau, kad ji išsitėkštų ant tų uolų, norėjau, kad jos abi kentėtų. Jos norėjo mane nužudyti, mano žmona, negalėjau tuo patikėti. Mąstyti laiko nebuvo, reikėjo veikti. Netikėtai atsiminiau, jog kišenėje laikiau diktofoną, taigi ištraukiau jį ir tariau:
-Žinote kas čia?
-Kad ir kas tai būtų, tai tavęs neišgelbės, -tarė Katerina.
-Klysti, tai diktofonas, viskas ką pasakėte nuo to laiko bunkeryje, viskas liko įamžinta čia.
-Ir kam tai rūpi? Tu juk skrisi nuo skardžio atsitrenksi į uolas, akimirksniu žūsi, o tas aparatas paskęs jūroje.
Išsitraukiau ginklą.
-Jis užtaisytas, jei tu šausi, aš nesibaiminsiu padaryti tą patį, -tvirtai tariau.
Minutėlę žiūrėjome į kits kito akis, abu nutaikę ginklus į vienas kitą ir staiga, man nematant, Katerina iš rankinės ištraukė ginklą, kuriuo nedelsusi šovė man į pilvą. Aš parkritau, taip ir turėjo būti, jaučiau be galo didelį skausmą pilve, gaudžiau kvapą. Deja jos nežinojo, kad vilkėjau neperšaunamąją liemenę. Katerina prislinko prie manęs ir nutaikiusi ginklą į mano galvą tarė:
-Nenorėjai nušokti nuo uolos, tai nusišovei...
Minutėlę žiūrėjo į mane piktu ir širdį draskančiu žvilgsniu. Tai buvo tas veidas, tas, kuris išlysdavo mums susipykus, to veido jai neišėjo užmaskuoti. Supratau, jog yra tik vienas būdas išsaugoti gyvybę, aš apsimečiau mirštančiu, mirksėjau lėtai, alsavau lėtai, kol nustojau kvėpuoti ir nebejudėjau atmerkęs akis.
-Jis mirė, -tarė Katerina, -nutemkim jį prie uolos ir nustumkim.
Aš regėjau, kaip Katerina įsidėjo šautuvą atgal į rankinę, kaip Margarita savąjį paslėpė po švarku. Jos artinos link manęs. „Dabar, arba niekada“. Griebiau savo ginklą ir šoviau kelis kart į savo žmonos kūną, tą patį padariau ir Margaritai. Jos nudribo ant samanotos žemės ir alsavo bandydamos kuo ilgiau išlaikyti Gertsvuko oro aromatą savo kiauruose plaučiuose. Margaritos akyse, pamažu, užgeso gyvybė, jos pasidarė, tarytum, stiklinės. Katerina dar alsavo ir mirksėjo įsmeigusi žvilgsnį į mane, ji kažką tyliai iš paskutinių jėgų murmėjo panosėje. Viskas baigėsi, spustelėjau diktofono mygtuką, kuriuo sustabdžiau įrašymą ir nejudėdamas iš vietos iššaudžiau likusius šovinius būgne, į orą, pranešdamas, jog čia guli Faustas ir seserys.
2009-07-15 22:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-10 20:15
žiemvakariais
Hm... pabaiga tikrai gana netikėta. Taip, kalbą  čionai reikėtų pašlifuoti. Ir siužetas labai jau tirštai tų moterų užimtas, bet ką jau padarysi - kai viena moteris, dar nieko, o čia :D tačiau tai tik mano subjektyvi nuomonė. Neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-31 16:34
Upelis vėl
Gera pradzia! Tikiu tavo sugebejimais rasyti  :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 07:49
Vakar O Gal Užvakar
..plosčių???
o šiaip - pitaks. sklandus ir intriguojantis - toks ir turi būti detektyvas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą