Grįžome atgal į gražujį svečių kambarį. Arbata buvo spėjusi kiek pravėsti, taigi pasiėmiau puodelį į rankas ir ėmiau po truputėlį, be garso, siurbčioti. Lukas atsisėdo priešais mane. Mačiau, kad jis jaudinasi, mėgavausi tuo. Mažiausiai keletą minučių patylėjęs, jis pagaliau prabilo.
- Nežinau nuo ko pradėti. Velnias! Nemaniau, kad šitaip susijaudinsiu.
- Na geriau jau paskubėtum, po penkiolikos minučių man susitikimas su verslo klientais, - pasakiau žiūrėdamas į įsivaizduojamą laikrodį ant savo riešo.
- Jis giliai įkvėpė ir, tikriausiai, sukaupęs visą drąsą vėl pradėjo:
- Pirmiausia, noriu pasakyti, kad aš ne gėjus.
- Nejaugi? - išpučiau akis. - Kas galėjo pagalvoti? - apsimestinai nustebau.
- Nejuokinga, - susiraukė jis. - Aš biseksualus.
- Aha. Iš pradžių visi taip sako, - vėl pertraukiau jį.
(Tai pradeda man patikti.)
- Gal leisi pagaliau pasakyti?
- Taip, taip... Tęsk... - demonstratyviai dairydamasis aplink ir nekreipdamas į jį dėmesio pasakiau.
(Oi... Ponaitis Lukas įsižeidė. Kaip baisu...)
- Tu manęs neklausai.
- Kas čia per juokai pas Tave? Ar aš galėčiau neklausyti? - kaip įmanydamas dirbtiniau nustebau.
- Tyčiojiesi?
- Ką Tu? Juk ne visi tokie šmaikštūs kaip Tu... - pabaigiau arbatą ir atsargiai pastačiau puodelį ant tobulai švaraus stalo.
- Tyčiokis į valias. Manęs tai neveikia.
- Matyt kažkas sugedo, kad neveikia. Gal Tau meistrą iškviesti?
- Edi, Tavo juokeliai visiškai nejuokingi. Gal baigsi pagaliau?
- Atleisk. Tiesiog neatsispyriau pagundai, - išsišiepiau.
- Jeigu jau tikrai baigei šį humoro vakarą, grįšiu prie paaiškinimo, - jis dar kartą giliai įkvėpė. - Jeigu ne Tu, tikriausiai niekad ir nebūčiau suvokęs, kad aš biseksualus. Pastebėjau Tave jau prieš keletą metų. Ta Tavo keista išvaizda... Na žinai, juodi plaukai, juodi nagai, juodi rūbai, paryškintos akys. Viskas juodai juoda. Tai tikrai iššaukianti išvaizda. Viskas taip juoda, kad naktį turbūt tampi nematomu? (Kaip šmaikštu! Kvailys.) Būtent šis Tavo keistumas ir patraukė mane. Tau buvo visiškai nusispjauti į tai, ką apie Tave pagalvos kiti, gyvenai sau. Mane tai ypač sužavėjo, turint omeny tai, kad visuomet rūpinausi, kad aplinkinai atsilieptų apie mane tik gerai, kad sudaryčiau kuo geresnį įspūdį apie save, o Tu... Tu tiesiog buvai kitoks ir mėgavaisi tuo. Be galo troškau susipažinti su Tavim, tačiau neturėjau nė žalio supratimo kaip Tave užkalbinti. Tada pastebėjau, kad mokykloje, visur vaikštai tik su Gabriele, taigi tikėjausi, kad ji man padės. Paaiškinau jai visą situaciją, o ji su mielu noru sutiko man padėti. Sugalvojome visą tą netikrą draugystę, vien tam, kad turėčiau progą artimiau su Tavimi pabendrauti. Viskas klostėsi net geriau nei tikėjausi, kol Gabrielė nusprendė, kad jau metas viską Tau pasakyti...
- Tai čia prie viso šito dar ir Gabė prikišo nagus? O aš jau maniau, kad Tu ją, vargšelę, apgaudinėji. Man jau visko tikrai per daug. Iš pradžių pasikvieti mane į netikrą šventę, tada tempi gumą bandymamas tai paaiškinti, kai aš įsiuntu, pabučiuoji mane, o dabar šitai? Visa tai tikrai negali būti tikra. Matyt aš pargriūvau lėkdamas į šią šventę, susitrenkiau galvą ir dabar be sąmonės guliu kokiam nors griovy. Kitaip ir būti negali.
- Viskas daug rimčiau nei Tau atrodo. Ar sutiktum būti mano vaikinu?