Aš bėgu! Vejuosi savo svajonę, bėgu neatsigręždama atgal, nekreipdama dėmesio į ženklus, liepiančius sustoti ir nieko nematau, tik bėgu kas kart vis greičiau ir greičiau silpnai girdėdama gyvenimo melodiją, nejausdama žemės po kojomis. Jaučiu, kad galiu skristi ir man visai nesvarbu, kad žmonės negali skraidyti. Aš ištiesiu rankas ir pakylu į dangų. Skrendu. AŠ SKRENDU! Staiga prarandu jėgas ir krentu. Krentu į nežinią, į dabartį. Prarandu sąmonę, o kai ją atgaunu vėl bėgu. Tiesiu rankas tobulybės link, o tobulybė ribų neturi...