Saulėgrąža

Geltonkasė mergaitė iki kelių stovėjo vandenyje, ji mūvėjo ilga mėlyna suknele. Tokios pačios spalvos kaip ir jos akys. Suknelė buvo šlapia. Mergaitė gaudė saulės spinduliukus žaidžiančius ant vandens paviršiaus. Tiesiog gerėjosi vasara. Ir svajojo. Staiga, kažkas ją aptaškė vandens purslais. Apsidairiusi ji išvydo dailų vaikiną, tokiomis pat mėlynomis akimis. Ji nusišypsojo ir jos šypsena negalėjo prilygti niekam šioje žemėje.
Ji buvo laiminga, arba bent jau tokia atrodė. Vaikinas paėmė ją už rankos ir palietė jos aksomines lūpas savosiomis. Ji dailiai nuraudo. Ir pastūmė jį į vandenį, pati krisdama kartu... 
Abu buvo visiškai šlapi vandenyje. Su drabužiais. Ir su meile. Jų bučiniai keliavo po visą kūną. Ilgos geltonos kasos išsidraikė vandenyje.
Jie grįžo į krantą. Prigulė ant ant žolės, pasidžiovę drabužius. Ji jam glostė plaukus. O jis mėgavosi, ja ir saule, nes ji ir buvo jo saulė.
Apelsininė saulė pradėjo leistis arčiau horizonto... Porelė pakilo eiti. Kaip maži vaikai ką tik susitikę, susikibo už rankučių ir ėjo saulės nušviestu taku link namų.
Pakeliui jis nuskynė didelę, juodavidurę saulėgrąžą, tokią pat gražią kaip mergina, paprašęs, kad, bet kada pažiūrėjusi į ją ji prisimintų - Jį, savo mylimąjį.
Ji neverkė. Ji nebėjo. Sustojo. Ir nejudėjo. 
Suprato, kad jis ir vėl išėjo. Žinojo, kad jis dar grįš, bet nežinojo, kada.
Nesvarbu, kad jos mylimasis jau senai nebeegzistuoja šiame gražiame pasaulyje.
Jis iš jo pasitraukė, būtent tada, kai ji pradėjo jį vertinti.
Bet tada jau buvo per vėlu. Ir vėl per vėlu...