Rožinė tiesa
Ji miegojo. Miegodama šypsojosi, taip skaisčiai ir nuoširdžiai.
Niekam nesinorėjo jos žadinti ar drumsti tos nepaprastos ramybės.
Ji miegojo. Suposi sapnuose. O laikas nenumaldomai bėgo nekliudydamas jos.
Rožinė tiesa užvaldė ją. O pilka realybė liko toli. Ją ji uždarė savo naktinio stalelio paskutiniame stalčiuje, kaip ir raktą nuo durų, kurias atrakinus jai tektų pabusti. Grįžti į kaukių paveikslą, kuriame ji niekuomet nerado prasmės, kuris priminė vieną tų juodai baltų filmų, kuriuos anksčiau rodydavo. Ji niekuomet nemėgo tų filmų. Tame paveiksle ji nematė žmonių, tik vientisą masę be detalių ar konturų. Paveikslas neskleidė nieko net šiek tiek panašaus į šilumą.
Ji nebenorėjo grįžti. Ji nebegrįžo..
Ji miegojo. Miegodama šypsojosi, taip skaisčiai ir nuoširdžiai. Šypsena taip ir liko sustingusi jos laiko nekliudomame veide.
Visi tik laukė kol ji pagaliau pabus, kol užmerktos akys sužibės šiluma, o vietoj šypsenos atsiras žiovulio atodusis. Ji nepabudo.
Niekam taip ir nepavyko jos pažadinti.