Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vaiski, nuodėminga saulė kilo virš miegančio miesto raudonais šviesos spinduliais užliedama didelius stiklinius pastatus, kuriuose tokiu metu nerasi nė kampelio pavėsio. Ernestas buvo pabudęs ir pro atvirą langą gėrėjosi nuostabiu gamtos tapomu paveikslu. Iš jo dvidešimto aukšto atsiverianti plati panorama skendėjo tirštoje ryto migloje, romantiškai palikdama paslapties skraistę. Apkvaitęs iš džiaugsmo mėgavosi ramybe, kuri tokia reta jo gyvenime. Niekada nė nebūtum pagalvojęs, kad dailininkui, peizažų ir natiurmortų tapytojui, romantikui iki sielos gelmių patiks griozdiški, šalti, nenatūralūs miesto vaizdai, kad jį žavės rytmečio tyla, apie kurios laikinumą jau pranešinėjo protarpiais pasigirstantys mašinų burzgimai. Kaip tobulai sutvarkyta, gėrėjosi. Kokios spalvos, koks ryškumas! Tokių vaizdų net dažais, pirktais geriausiose dailės reikmenų parduotuvėse, nenutapysi.
Ernesto dažai džiūvo ant didelio geležinio stalo, išmėtyti ir išlaistyti, spalvotose balutėse mirko ploni ilgi teptukai, krūvoje laikraščių, pastelių ir skudurėlių mėtėsi eskizų lapai. Jis priėjo prie stalo, merkė pirštus į dažus ir tapė ant pirmo pakliuvusio popiergalio. Kaip gerai jam buvo pažįstamos tos spalvos, kvapas, kiek kartų rankos lietė tą dažų tirštumą ir juto tarsi gydomojo balzamo jėgą.
Už stalo stovėjo molbertas su Ernesto paveikslu. Priėjo prie savo kūrinio, nusišypsojo ir pasisveikino. Iš popieriaus lapo į jį žvelgė graži mergina. Paveikslas norėtas pavadinti „Gražuole“, bet po to susimąstyta, ar ne per banaliai skamba, ir pavadinimas liko neaiškus. Juk tai, apie ką mes kalbame, labai subjektyvu, kad ir kaip autorių žavėtų toji mergina. Galite pagalvoti, kad ji tiesiog pritrenkianti, egzotiška viliokė, paslaptinga, klastinga ir žavi, nes turbūt tokie yra grožio sinonimai. Ne, ji kiek kitokia. Sunku apibūdinti, bet atrodo tyra ir naivi. Ernestas piešė rausvus skruostus, dideles žalias akis, ilgus banguotus plaukus... Ir kas gi ji būtų, jei nežinočiau, kokios moters paveikslą turiu galvoje? Tuščias lapas be charakterio ir žavesio, negyas ir neįdomus veidas. Ne, neįmanoma nutapyti žmogaus, kurio nepažįsti. Paveikslas neturės prasmės, neturės dvasios.
Ją pradėjo piešti labai seniai, dar rudenį, kai nuobodžiaudamas sėdėjo menininkų pamėgtoje bohemiškoje kavinukėje, į kurios pusrūsį retsykiais užsukdavo papeckioti pas savo draugą aktorių. Buvo šiltos, jaukios bobų vasaros dienos, ir toji mergina pasimėgaudama gėrė pieno kokteilį vis išsitepdama balta puta. Ernestui pasirodė keista, nes pradėjo ją piešti nuo rankų. Piešė plonus pirštukus, vartaliojančius šiaudelį, kilo iki alkūnių ir stengėsi atkartoti palaidinukės klostes. Kai ėmėsi veido, net susijuokė – taip keistai atrodė juodai nuspalvinti „rausvi“ žandukai. Be jų būtų tiesiog ne ta mergina! Piešinys netektų pusės žavesio, jei jos vaikiškumo nebūtų galima išreikšti ta šilta spalva.
Kai pozuotoja pakilo eiti, Ernestas nedelsdamas šoko jos vytis.
– Aš dar nebaigiau jūsų piešti, – pasakė sulaikęs ją tarpdury.
Mergina kiek nustebo, bet nesutriko ir leido jam paaiškinti. Kurį laiką jie plepėdami sėdėjo prie vieno staliuko: Ernestas piešė, o ji pozavo. Kai mergina išvydo galutinį variantą, ėmė skambiai juoktis
– Kas jus prajuokino? – oficialiai, kad išlaikytų atstumą, kreipėsi Ernestas.
– Ji... Ji visai kaip mano nuotrauka!
Dailininkui glostė savimeilę.
– Ar galiu pasilikti? – nesidrovėdama prašė.
– Žinoma, – nesudvejojęs atsakė jis.
Ji jau pakilo eiti nė neįsivaizduodama, kaip liūdnai pakeitė malonią popietės nuotaiką.
– Koks... – vėl sulaikė ją Ernestas. – Koks jūsų vardas?
– Ieva, – atsakė ji.
Ieva – pirmoji pasaulio moteris. Pirmoji būtybė tos priedermės, kuri vėl nešioja jos vardą ir ne ką mažiau veda iš proto. Ieva – ji čia sėdėjo, maloniai leido ją nužiūrinėti, švelniai šypsojosi, laisvai bendravo... Kaip įdomu, mąstė Ernestas, kuo mus sužavi nepažįstams žmogus. Piešė ją nieko nežinodamas – nei vardo, nei amžiaus, nei pomėgių – nieko. Piešė ir mintyse kūrė jos asmenybę, tokią, kokią išskaitė akyse. Ieva pasakė – visai kaip nuotrauka! Vadinasi, Ernestui pavyko ją mažumėlę pažinti.
Dabar Ieva stūkso prieš jį visu savo grožiu, išbaigta iki paskutinio kūno lopinėlio. Kiek vargo, pastangų ir kančios kainavo šis paveikslas! Ernestas, tapydamas ją, ryžosi žengti rizikingą žingsnį. Kiekvienąkart dirbdamas su pozuotoja jis vis daugiau ją pažindavo. Tačiau Ieva neatskleisdavo savo širdies iki galo, ir netikėtai išryškėję jos bruožai versdavo koreguoti piešinį. Ernestas piešė ir pažino ją. Tarsi neatverstą knygą, naują miestą, auštantį rytą...
Birželio pabaigoje turėjo įvykti grandiozinė, elitinė paroda. Paveikslų, fotografijų, tekstilės dirbinių ir kitokių meno kūrinių. Sostinėje kunkuliavo kultūros katilas, ir Ernestas sukosi jame kaip naujosios kartos menininkas. Daug kas peikė naująjį, modernųjį meną – neva tai tik peckiojimai iš neturėjimo ką veikti. Jaunoji karta nesugeba padaryti nieko įdomaus ir originalaus – štai kaip daugelis mąstė. Vidury lapo taškas, aplink išsižiojusios lūpos, tiltas iš apačios nufotografuotas, iš vielos susuktas kažkoks gumulas, didelės skardos su keletu pjūvių... Atleiskite, ponai, bet mes šito nesuprantame, galbūt esame kvaili ir neišprusę, bet mums atrodo... Žmonės nori kažko aiškaus ir apčiuopiamo, kad matytųsi sunkus menininko darbas. Dovydas – tai bent skulptūra, čia tai reikėjo auksinės rankos, kuri dabar siūlus varsto ir vadina tai menu. Mona Lisa, Džokonda, ar kaip ją bepavadinsi – išsyk jauti, kad paveikslas turi išliekamąją vertę, paslaptingumą... Levas Tolstojus, meistrai ir Margaritos, Remarkas, Paryžiaus katedra, Betchovenas, traviatos, spragtukai, šekspyrai ir džuljetos... Taip, čia tai vertinga. O kas dabar – svaičiojimai, nieko rimto! Kiekvienas, jei ilgai neturės užsiėmimo, gali pamanyti, kad yra poetas...
Ernestas iš dalies sutiko su šia paviršutiniška, bet vertinga publikos nuomone. Tik jis manė, kad jei žmogui nesiseka, reiškia, kad neturi įkvėpimo. Kas kam suteikia įkvėpimą, dar neaišku, bet jei staiga pagauna jausmas, kad rankomis gali sukurti stebuklą ir nustebinti pasaulį, neabejokite – tai įkvėpimas. Moteris įkvėpė vyrą padaryti amžiną nuodėmę. Ieva įkvėpė žmonijai prasmę. Ieva, kurią sutiko Ernestas, galėjo turėti antrą vardą – lemtingoji. Juokingai skamba, bet tai tiesa.
Kai jie susitikdavo (kai ji dar neketino pradėti artimos pažinties, o jis negalvojo, kad ji įstrigs jam taip ilgai), sėdėdavo vienas šalia kito ir tylėdavo.
– Ieva, ar tu kam nors priklausai? – klausė Ernestas, neturėdamas jokių poteksčių.
– Turiu brolį. Jis mane laiko už pavadėlio, – kalbėjo ji nė nejausdama, kaip žybsi akys.
– O tu mėgsti nuo jo nutrūkti?
– Jei mane sudomina.
Šie trumpučiai, sentimentalūs pokalbiai buvo tarsi kūno kalba, kuria nieko konkretaus nepasakoma, bet daug ką galima atskleisti. Vadinasi, ji turi brolį... Įdomu, jei Ernestas turėtų tokią seserį, ar taip pat laikytų ją pririšęs, ar paleistų – tegul susipažįsta, tegul gyvenimas tarsi baltame lape nupiešia paveikslą jos tyroje sieloje
Nežinodamas geresnio būdo pažinti žmogų, ėmė ją piešti. Iš pradžių blonknotuose, įvairiomis pozomis iš atminties, po to paprašė pozuoti rimtai. Ernestas dažnai taip elgdavosi – sėdėdamas nuošalėje įsigilindavo į kitą žmogų ir bandydamas jį suprasti, imdavo piešti. Paveikslas negali neturėti istorijos, antraip neturės ir išvaizdos.
Kai ji ateidavo pas jį nepuoselėdama jokių vilčių apie artimą draugystę, Ernestas prašydavo:
– Ieva, noriu tave pažinti. Noriu nupiešti tave tokią, kokia esi.
Ji išsivesdavo jį į balkoną, kur žiemą šalo kojos, ir pasakodavo, kad bijo aukščio. Kad stovėjimas dvidešimtame aukšte tolygus savižudybei, bet jai malonu jausti tą baimę, nes žino, kad yra stipresnė ir gali ją nugalėti. Taip pat, kaip gali nugalėti baimę, kurią jai keliantis Ernestas. Kokie komplimentai, juokavo jis. Bet argi ne – prieštaravo Ieva. Argi nebaisu atsiverti nepažįstamam žmogui instinktyviai jaučiant, kad maža vilties, jog suprasime vienas kitą. Skeptikė, o Ernestas manęs, kad tai jis yra menininkas...
– Aš ne menininkė, – atsakydavo Ieva. – Aš – meno kūrinys!
Jie ilgai juokdavosi iš savo keistų filosofinių svaičiojimų vienas kitam glostydami galvas už jautrumą, intelektą ir išskirtinumą. Kol visa ši meninė įžanga tęsėsi, negalėjo būti nė kalbos apie žaidimą atviromis kortomis. Tačiau jiems patiko vienas kitą apgaudinėti – taip elgdamiesi dar galėjo apsimesti, kad niekas jųdviejų nesieja.
Sunku ir banalu būtų dabar pasakoti apie meilę, nes nė vienas iš jų dar nežinojo, ką tai reiškia. Kaip, kada, su kuo valgoma? Ieva patiekdavo meilės pyrago su varške, Ernestas – meilės makaronų su sūriu. Abu savo santykius vadino tauriais ir neįpareigojančiais. Kaip galėtum įpareigoti merginą, kuri plevena tavo kelyje kaip drugelio sparnas – nepastovi, paslaptinga ir nepasiekiama? Kaip baltą šilko drobę, taip ir Ievą Ernestas bijojo ištepti.
Kai paveikslas buvo baigtas, Ernestas vėl klausė savo mūzos nuomonės:
– Anąkart sakei, kad nupiešiau tarsi nuotrauką. O dabar?
– Nuostabiai, nors gal kiek idealizavai mane, – gyrė Ieva. Jų platoniška draugystė jau buvo peraugusi į tą stadiją, kai ji pabučiavo savo dailininką.
– Nutapęs tokį paveikslą galiu ir vesti! Juk didesnių tikslų labai sunku rasti.
– Nemaniau, kad taip vertini santuoką, – kalbėjo Ieva pamažėle tvarkydama jo piešimo reikmenis. – Atrodai kaip amžinas viengungis. Tu per daug tingus ir keistas, kad kurtum šeimą.
– Nebent su tokia pačia keistuole kaip tu.
Tą kaitrią, nepakenčiamą vasaros dieną jie ieškojo drabužių rytojaus parodai. Joje Ieva – tiek tikroji, tiek žvelgianti iš popieriaus – turėjo figuruoti pirmame plane.
– Koks bus pavadinimas?
– Ilgai mąsčiau, ar tu sutiksi – noriu pavadinti jį „Ieva“.
– Man bus garbė!
– Jei tik esi pasiruošusi, rytoj maudysimės šlovės spinduliuose!
Tokiomis laimingomis akimirkomis, kai įsimylėję žmonės tiesiog mėgaujasi būdami kartu, užmiršta, kad jų gyvenime yra nuobodulys, stresas, baimė, praradimai, melas, pyktis ir smulkmenos, nė vienas neįvertina akimirkos žavesio. Viskas tiesiog plaukte plaukia pro šalį, spirga vasaros karštyje, vyksta savaime ir be jokių pastangų. Idilė suteikia saugumo ir pasitikėjimo jausmą, todėl žmonės kalba aukštomis frazėmis, meluoja patys sau ir tuo tiki.
– Tavo paveikslas greičiausiai bus labai brangiai įvertintas...
– Man sakė, kad už jį išpeščiau gero pinigo, bet ne to aš noriu, Ieva.
– O ko gi tu nori?
– Nenoriu, kad tavo atvaizdas dulkėtų galerijoje ir jį komentuotų kas panorėjęs. Tai ypatingas paveikslas, mudu geriausiai suprantame jo vertę. Noriu, kad tai, ką iš tavęs gavau, atgautum su kaupu. Tu man save padovanojai, tu sukūrei šį paveikslą mano akyse. Jis bus tavo, Ieva! Niekas kitas daugiau jo neturės!
Ieva tingiai pasiraivė, linksmai, be emocijų didžiuodamasi savo pjedestalu. Bus taip, kaip tu nori, Ernestai...
Tą vakarą, kai publikai buvo pristatytas šiuolaikinio meniniko šedevras, negalėjai pats nelipti ant pjedestalo. Ernestas ilgai ir uždegančiai kalbėjo apie merginą, kuri leido jam ją piešti ir kartu įsileido į savo širdį, apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Visi žurnalistai medžiojo Ievos istoriją apie kavinėje ją nupiešusį trenktą dailininką, kuris žavėjosi jos rausvais skruostukais. Tai bus puiki istorija – o jūs jau manėte, kad šiais laikais trūksta romantikos! Ne, ne vien internetu ir per naktines trumpųjų žinučių laidas žmonės susipažįsta! Vis dar pasitaiko atsitikimų, kurių klausydamiesi verkia net anūkai. Graži, ak, kokia graži istorija...
Kažkoks turtingas ir visai idilėje nederantis verslininkas pasiūlė Ernestui apvalią pinigų sumą už „Ievą“
– Ji neparduodama, – tvirtai atskė.
– Kodėl gi?
– Šis paveikslas ypatingas, jis – tik mudviejų su mylimąja.
– Ak, jaunuoli, – matyti, kad tu dar žalias...
Žalias ar raudonas, bet Ernestas tikėjo savo žodžiais ir nuomonės keisti nenorėjo.
– O ji pati gan lengvai parsidavinėja. Nesuprantu, ko taip tą merginą aukštinti... – mestelėjo verslininkas.
– Kaip tai? – susinervino dailininkas, šiuolaikinio meno kūrėjas.
– Visai paprastai. Na ir apsuko tau galvelę...
Ilgas, visą vakarą trukęs ginčas įvyko, kol Ernestas gavo svarių įrodymų ir patikėjo. Taigi, sakė jam keli vyrai, greičiau parduok paveikslą, kol kas nors neiškapstė istorijos į viešumą.
– Mano kurtizane, – šnibždėjo Ievai. Lūpos negalėjo tarti negražių žodžių – tai, ką su ja patyrė, atleidžia jos apgavystę, nuodėmę ir pažeminimą.
– Mano mylimoji geiša, tu mane pardavei, – tyliai, graudžiai kalbėjo jis.
Ieva žiūrėjo liūdna. Jos veide tebespindėjo skaistumas, naivumas, mielumas ir gerumas. Dievaži, ji niekuo nepasikeitė, tarsi tie jos biografiją bjaurojantys faktai tebūtų šmeižtas.
– Kaip tu sužinojai? – klausė beviltišku balsu.
– Žmonės tave atpažįsta. Jie man ir pasakė.
Ieva – moteris, vyrų giminę įklampinusi į nuodėmę, moteris, gundžiusi ir slėpusi savo klastą, vėl atliko savo darbą.
– Leidau tau mane piešti, nes norėjau išsikapstyti, – ašarų neslėpė Ieva. – Tu man padėjai daug labiau, nei aš tau. Esi man tinklas – sužvejojai mane. Aš pasyviai kaip minkštas molis atsidaviau tau, tai tu mane padarei tokią, kokia esu paveiksle. Piešdamas kūrei mane iš naujo. Dar niekas nėra matęs manęs tokios gražios, kokią pamatei tu.
– Keista – aš maniau, kad piešdamas vis labiau tave pažįstu... Pasirodo, su kiekvienu potepiu užmaskuodavau tavo tamsiąją pusę.
– Gali ir ją, kitą mano pusę, nupiešti, – bandė juokauti Ieva.
– Ne. Per vėlu. Aš tave pardaviau, mano mylimoji Ieva, vilioke kerėtoja. Aš tave pardaviau. Tu išvaryta iš rojaus. Atleisk.
2009-07-13 00:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-14 22:41
Šnekorius
ŽInot,Tuščias lapas be charakterio ir žavesio, negyvas ir neįdomus veidas. JŪsų kūrinys ir gyvas ir turintis savo veidą, tadir žavingas. Paskojimas sklandus ir įtraukiamtis.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą