Žygis

Tu eini keliu, rodos, ramybės,
Bet šakos traška aplink tave,
Galvoji, kad tikslas ne taip toli,
Bet naujos kliūtys mintį trikdo.

Tu medį pamatai, didingą,
O jo viršunėj aukso karolius,
Šoki aukštyn, ropšties pirmyn,
Bet vis krenti tolyn, žemyn.

Kai pavargsti, ramiai ilsiesi,
Bet ta ramybė išvirkščia,
Stebiesi, kurgi tavo jėgos?
Kas tau yra, kodėl, už ką?

Kai pastebi užmegztą mazgą,
Ramybės galvoje nebeturi,
Tu pririštas prie medžio,
Aplink kurį kreivu ratu eini.