Alfonsas iš Meilės planetos

,          Varnas varnui akies nekerta, - regis, taip jau iš senovės žinoma patarlių ir priežodžių pasaulyje. Specialiai bandau daugiau sužinoti iš to pasaulio apie man mielą paukštį, bet ne ką pešu. Dar viena patarlė po ranka, būtent: ir praustas varnas nebus baltas. Štai viskas, ką turiu apie varną - vyrą. Kaip nenorėtum, o mano žinios skurdžios. Apie varną-moterį jų daugiau, bet labiau rūpi varnas. Kol yra Šklėriai ir šilinių krašto senasis varnas Šklėrius, kitų dar vadinamas Goliumi, suprantama, kodėl taip - jau senokai esame pažįstami, net susibičiuliavę. Bet dabar prisideda ir kiti dalykai. 

    … Dangus platus, švarus, geras. Ir keletas jo pietiniame pakraštyje skridusių varnų nežadėjo nei gero, nei blogo. Skrenda, nuskris, praskrisdami gal kuris kranktelės, bet tikriausia, kad ir taip neatsitiks. Tačiau šį kartą mano akys paukščius budriai laikė savo akiplotyje ir pamačiau, kaip vienas atsiskyrė ir it pikiruojantis bombonešis slysta mano pusė. Kas jam atsitiko, pamaniau, ir lyg pasisveikinimui:
                        Jei ji gudresnė
                                                    negu jis,
                        užkimba ne žuvis - žvejys…
    Varną nuo varno, kai jie danguje, atskirti nemoku, bet puikiai žinojau, kad manimi susidomėjęs paukštis -  ne Golius. O pikiruojantis  paukštis krypties nekeičia. Dar suspėjau:
                        Atskirti pagal kailį
                          galima ne tik turtuolį,
                          bet ir kvailį.
    Varnas krito ant galvos. Neskaudėjo. Gal būt todėl, kad ant galvos pamačiau labai sušiauštus, kudlotus, tankiai išaugusius plaukus. Tiesiog ne plaukai, o iš jų suveltas paukščio lizdas. Kėliau rankas, ėmiau varną. Gražus, mielas, bet kažkodėl piktokas, nori pasidraskyti, žiojasi, kremta rankų pirštus, bet paglostytas lyg aprimsta.
    - Nagi, varnai. Kas tau? Argi dangaus maža?                       
 
      … Nubudau ir sapnas išnyko, bet su atmintimi. Žinojau, kad tos dvi afogramos priklauso Alfonsui Jociui ir pirmą kartą perskaitytos 1993 m. išleistoje  knygoje “Laimės kaukė”.
    Nėra Alfonso Jocio.  Šiemet jau trylika metų, kai jo nėra. Ė, Alfonsai, Alfonsai! Kaip gi taip! Toks jaunas dar, o nėra. Nors argi iš tikrųjų taip? Tas sakymas “nėra” man vis labiau nepatinka ir atrodo kaip didi, nusikalstama visuotina melagystė. Tiesiog masinė...
                          Kai jau savęs nesuprantu
                          einu su masėmis kartu, -
   
    perskaičiau jau vartydamas jo “Laimės kaukę”. Ir toliau:
          “Gyvenu savo paties  sugalvotoje  Meilės planetoje, apie kurią kasdien  sukasi  devyni  žmogiškojo gyvenimo  žvaigždynai:
                              Tikėjimo, Proto, Dvasingumo,
                              Šeimos, Doros, Sąžinės.
                              Tiesos, Ištikimybės ir Darbo”.
 
    Šią Alfonso knygą ir anksčiau, nors perskaitytą, bet neretai paimdavau į rankas, pavartinėdavau ir vėl padėdavau, kažką mėgindamas galvoti, bet nieko doro nesigaudavo. Gal būt trukdė artumas, nes čia, Kryžiokuose, tik per gatvę, yra jo, kaip ir kitų kaimynų, nedidukas apie 5 arų žemės sklypas su dar vis statomu namu.
    - Ė, Alfonsai, Alfonsai! - vėl užtraukiu savo atodūsį,  bet dabar suprantu, kad tie trys varnai yra man jo pasiųsti. Na, tieji du, pasilikę danguje, bala juos žino, gal jie kitais adresais skrenda, bet šis, trečiasis, nusileidęs ant galvos, jau surado savo adresatą. Belieka tik suvokti, ko jam prireikė.
    Ateinu prie šiaurinio Pastogės departamento lango, žiūriu, bet tai nebūtina. Be lango atsimenu ir žinau, kaip kas yra. Iš trijų pusių sklypą spaudžia kaimynų tvoros, o pietinis pakraštys, prisiglaudęs prie skersgatvio, apsodintas tujomis. Vienos aukštos, aplenkusios namo kaminą, dar iš jo rankų pasodintos, kitos mažesnės - ir jau pasodintos po jo mirties. Ne kartą jas glosčiau savo rankomis, o kelias šakeles buvo padovanojusi Alfonso Jocio našlė. Maniau, sugebėsiu išsaugoti, išsiauginsiu, bet, deja, nepavyko...
      - Kaip miegojai? - girdžiu atsiradusį Vidinį.
      - Miegojau? Miego daugiau, negu reikėtų.
      - O kur Kandžius? - ieškodamas akimis vėl klausia. - Iš ugnies, iš žaižaruojančių žarijų vos ištraukiau.  O dangau! atrodo mažas, o niekaip nesugebu ištraukti. Kaput! Suspirgės! Kas daryti? Ir bėda, kad jis nenori mano pagalbos, kuri jam lyg ir kenkia, nes jis pats kažką gelbsti. Aš traukiu, o jis nepasiduoda, traukiu, o jis nepasiduoda, nors jau spirga. Va taip dar ilgiau užtruktų, ir amen, numirtum sapnuodamas... Širdis ir dabar kaip ant siūlelio pakabinta. Ir susapnuok tai. Bet kur Kandžius? - rūpėjo pamatyti ištikimą mudviejų draugužį.
      -Sakyk, ar esi ką nors skaitęs iš Alfonso Jocio poezijos?
      - Jocio? a. a. mūsų kaimyno? O kodėl parūpo? Bet jeigu ir neskaičiau - ne bėda, galima bus perskaityti. Ir netgi reikės perskaityti, bet tu, Pranuci, klausyk, kaip toliau būta, - stengėsi iškalbėti savo sapną Vidinis.
      - Ir va matau, kad iš ten, kur Kandžiukas tose žarijose spirgėdamas kapstėsi, iššoko dar du šuneliai. Mažesni už jį. Jų pradžioje nemačiau, jiems padėti negalėjau, o jis – matai! - iš po žarijų iškapstė. – Ir lyg būtume miške, pašaukė: - Kandžiau, kur tu?! Ateik gi!
      Šunelis buvo čia pat. Tereikėjo tik pasilenkti ir pakelti ant rankų. Vidiniui to sakyti nereikėjo. Priglaudė pakeltą Kandžiuką prie krūtinės ir:     
      - Va dziedulis klausė, ar ką nors esu skaitęs iš Alfonso Jucio poezijos. Ne tik, Kandžiuk, skaitęs, bet kai ką ir mintinai išmokęs: 
     
                    Dešimtmečiai…  jau keturi!
                    O aš - viltim užkandu.
                    Nebečiulbėk man, vytury!
                    Kažkas dalgius galanda…

                          Ateis, Paklaus: ir ką veikei? -
                          Rašiau… gal net mylėjau…
                          Kaip sielos  reikalus tvarkei? -
                          Kentėjau, kiek galėjau…

                  Vis kenčiantys! Vis neskanu!
                  Pūliuojantys… žaizdoti...
                  O sielos - pilnos akmenų!
                  Nei pjauti… nei parduoti…

                          Sunki ta giltinės dalia!               
                          Aš vėl viltim užkandu
                          Pasislepiu  sausoj  gėlėj
                          Ir Ji manęs neranda.

                Dešimtmečiai… jau keturi!
                O aš - vis laukiu, laukiu
                Nebečiulbėk man, vytury!
                Palik nors laimės kaukę.
                 
                          (A. Jocys “Laimės kaukė”)
       
      - Trys varnai danguje, trys šuneliai žaižaruojančiose žarijose. Sutapimas? Aš laikau rankose nusileidusį varną tikėdamas, kad jis pasiųstas Alfonso, tu, Vidini, kartu su Kandžiumi deklamuoji jo eilėraštį...
    - Man nesunku. Našlė Vida Jocienė mums dovanoja vyro trijų knygų rinkinėlį, išleista jo mirties dešimtmečiui. Tereikėjo perskaityti ir daug kas atsiminė. Bet, Pranuci, sakyk, apie kokį dangų su trimis varnais čia kalbi?...
    (Iš „Kryžiokų vasaros“)