Ačiū...

Kai skausmas nebetelpa širdyj...

Kyla noras padėkoti Tau...

Ačiū, kad padėjai suprasti jog kvaila pasitikėti vien savo jausmais, kurių Tau nereikėjo, iš kurių Tu tik pasišaipei, Tu jų nesupratai, nes Tu jų nevertas...

Ačiū Tau už tai, kad nemokėjai mylėti... Taip kaip mylėjau aš... Už tai kad suteikei galimybę pajusti, ką reiškia pakilti aukštai... Bet skaudžiai nukristi...

Ir už Tavo tylą ačiū... Ji tiesiog varė iš proto kai laukdavau laiškų, žinučių, bet nesulaukdavau...

Už suteiktus sparnus, už suteiktą galimybę skristi... už naktis be miego... už tai, kad padėjai suprasti, kas juoda, o kas balta...

Už suplėšytą širdį, kurią suplėšei netaręs nė menkiausio žodelio...

Už akimirkas, kurios atsotjo amžinybę... už šilumą, kuri truko vos porą sekundžių, už ašaras, kurios riedėjo skruostais nuo tada kai suteikei tą kvailą, mažą viltį...

Už tą kiaurą viltį ačiū Tau... Tik Tu išmokei mane suklysti ir daugiau to nekartoti...

Už tą jausmą kai pilve nežinia kas dedas ačiū... Už retai, bet pasirodančią šypsenėlę, kurią prabudindavai veide tik tu... ir už beprasmes svajones, gilias mintis, ir už daug suteiktų apmąstymų... AČIŪ...

Tik Tu nieko nedarydamas sugebėjai padaryti viską...