Senė

Miestelyje niūru, liūdna - spigina aitri saulė, tvoskia bjaurus karštis. Tyla, jokio vėjelio.
Tik ištvermingi seniai gali iškęsti be vandens visą vasarą arba pavasarį - čia, kaime. Galvojo senė ir sėdėjo ant suoliuko. Akių vokai nervingai krūpčiojo.
Užsimerkė.
Bet, kaip bebūtų keista, matė ji - lyg toliau žvalgytųsi, - sodą, medinį namo kampą, smėliną kelią. Akys vos vos krutėjo.
Staiga pajuto krūtinėje skausmingą dūžį ir sustingo.
Tarsi išsigando.
Burna kreivai susiraukė, skruostikauliai išbalo, bet pamažu įkvėpė ir praėjo. O kai išgirdo gandrų kalenimą ant stogo, atsimerkė. Atplaukę debesys užtojo saulę.
Bet senė buvo akyli. Klysti negalėjo. Kiekvieną vasarą aš grįždavau atostogų tuo pačiu metu.
Ji sėdėdavo ant suoliuko ir laukdavo. Tuo pačiu baidė špokus, mažąsias zyles, čirškiančius žvirblius, saugojo kieme nokstančias vyšnias ir serbentus, sode juodųjų slyvų medį, obuolius, bei pakraštyje pageltonijusias kriaušes.
Bet tą dieną ji galvojo apie mūsų pokalbį.
Niekados anksčiau to nedarė.
Būdavo, bijo.
Kai laikas ateina, ir aš vėl susiruošiu atgal kelionėn, - ji nusitveria skarelės kraštą, suka į ją savo plonų plaukų kasą, pakelia prie akių ir tyliai sukūkčioja. Gilūs įkritę vyzdžiai mąsto.
Nesuprasi.
Traukinys kas dieną išvažiuodavo tą pačią valandą. Ji nelydėdavo. Stovėdavo ilgai prie durų slenkščio, lyg be didelio noro, apgailestaudama, lyg kokia šmėkla. Kelias jai atrodė tolimas, silpnėjo kojos, neišsitiesdavo.
Kad ją dar aplankysiu, aš visada žinojau. Apsikabindavome ir atsisveikindavome iki kitos vasaros.
Bet buvo kitaip.