Tik draugai..? (1skyrius) (4dalis)

Buvau sutrikęs, pasimetęs ir išsigandęs, nes maniau, kad Gabrielei kažkas nutiko. Niekas daugiau ir nešovė į galvą. Dėl ko kito ji būtų negalėjusi susitikti su Luku? O, kad aš būčiau žinojęs tikrąją priežastį...
Lukas atvedė mane į svečių kambarį. Būčiau buvęs labai nustebintas, jeigu ne įtampa, kurią jaučiau.
Kambarys buvo pritrenkiančiai gražus. Prie vienos sienos stovėjo be galo graži, nedidukė sekcija, kuri užėmė vos pusę mažesniosios sienos. Vidurinioji jos dalis buvo aukšta, iki pat lubų. Stiklinės dureles buvo nepriekaištingai švarios. Viduje buvo sudėtas, kaip spėju, gražiausias šeimos porcelianinių puodelių rinkinys. [Matyt stovi čia tik dėl grožio...] Ant dviejų mažesnių dalių, esančių iš abiejų šonų, stovėjo po puikiai prižiūrėtą gėlę. [Jos buvo tokios gražios, kad net norėjosi žinoti jų pavadinimą.] Kambario centre stovėjo nedidukas, stiklinis staliukas, taipogi nepriekaištingai švarus. Iš trijų pusių jį supo trys foteliai, aptraukti ryškiai sodrios, tamsiai mėlynos spalvos apmušalu, kuris tobulai derėjo prie dramblio kaulo spalvos sienų. Prisiekiu, buvo gaila ant kurio nors iš jų sėstis.
- Gersi arbatos? Gal kavos? - pasiteiravo Lukas.
- O gal geriau nieko? Netempk gumos ir greičiau sakyk kas atsitiko, - paraginau jį.
- Nurimk. Viskam savas laikas. Tai ko? Arbatos ar kavos?
- Arbatos. Be cukraus.
Jis kiek šyptelėjo ir nuėjo į virtuvę. Likau vienas su savo mintimis. Vis galvojau kas galėjo nutikti Gabrielei. Jeigu būtų nutikę kas nors itin rimto, jos mama būtų iškart man pranešusi. Jei nenutiko nieko tokio rimto, Gabė turėjo ateiti. Visiškai nesupratau kas vyksta. [O visgi nujaučiau.]
Po kelių minučių jis grįžo, nešinas dviem puodeliais, kuriuose garavo ką tik užplikyta mėtų arbata.
- Kuri be cukraus? - paklausiau žiūrėdamas į puodelius.
- Ne Tu vienas mėgsti arbatą be cukraus, - plačiai išsišiepė jis. [Kokio velnio išsiviepėi, greičiau sakyk kame bėda.]
- Aišku... Sakyk, čia tik man taip atrodo, ar aš tikrai nematau, kad būtum kažką paruošęs jūsų šventei?
- Taip ir yra. Aš nieko neparuošiau.
- Kodėl? - kiek pakeltu tonu paklausiau.
- Todėl, kad nėra jokios šventės.
- Kaip tai nėra? Juk šiandien jūsų draugystei lygiai pusė metų.
- Nėra jokios draugystės. Apie tai ir noriu su Tavim pasikalbėti.  - Dabar tai tikrai nieko nebesuprantu! Kas vyksta, Lukai? Kaip gali nebūti? Juk aš pats buvau beveik visuose jūsų pasimatymuose.
- Čia ir yra visa esmė Edi. Nejaugi nesupranti?
- Ką aš turėčiau suprasti?!