pievos

Visa tai pievos, brangus, rudenėjančios pievos.
Visi mano žodžiai - dulkėtos paplenčių ražienos.
Meluoju, sakydama - noriu, kad nieko
Nebūtų įvykę tada, nei vėliau, nei dabar,
Šitą popietę tamsią ir nykią.

Visa tai pievos, bet klaidžioju tartum be vietos
Ir netikiu - tarsi nebuvo jos tokios - ir švelnios,
Ir drėgnos, bet kietos... tos rankos,
Palietusios ten, kur pašiurpus oda
Pro poras išvarvino niekad daugiau, niekada.