Neprabėk pro garuojantį lauką,
Kur daug musių ir senas akmuo,
Gal jis daugelį metų to laukė,
O tu bėgi su vėju namo.
Gal jam dienos ne tokios, kaip buvo,
Gal jam trūksta žmogaus ir ugnies.
Gal tas kelmas ne šiaip sau, o vakar
Tai buvo lauko didžiausia pušis.
Tau atrodo, kad tai vėžios nuo ratų,
Kad tai didelio valsčiaus laukai,
Bet tai raukšlės, kur mena tą metą,
Kai žmogus dar tikėjo dievais.
Tu palauk, tu nebėk, dar suspėsi
Pamatyt tai, kas atrodo svarbu.
Tik sustok, tik įkvėpk ir suprasi,
Kiek daug šičia stovėjo kartų.