Durnystė

Galvojau apie tave –
ėjau su saule rugių laukais,
stiepiausi į dangų pušų viršūnėmis.
Laukiau.
Regėjai, kaip velnioniškai
praalkau ir ištroškau.
Tylėjai.
Nedavei nei duonos žiauberės,
nei saujos vandens.
Ilgėjausi tavęs –
gyvenau iš to, kas esu,
o buvau tik tam, kad būčiau.
Mąsčiau...
kokia vis dėlto Tai durnystė.