(iš duženų)

Tu nudilgink man odą, kad kito paliest negalėčiau,
Kad pamiršus tikėjimą žemėm užpilčiau kas buvo.
Išdrąsėjus atvėriau ne skrynią tik šviesmečių spiečių -
Vėl pro plyšį krūtinėje tankus alsavimas srūva.

Mesk mane pakelėn į speigus nuo nuplikusio beržo.
Vis kvepėk man medžiu - kažkada taip visa aš kvepėjau.
Neatleisk man klaidų, jas anksčiau jau aukštesnis atleido.
Pasimelsk tik ir sėk pelenais išnešiojimui vėjo.

Kai lėliukės nakties išvarvės ir dangus vaiskiai mėlynas
Nusiteps suodinom ašaringomis drūžėmis
Apvyniojęs rankas švęstu vandeniu, savo tikėjimu
Suklijuok mano naują paveikslą iš duženų.