Miestietiškos slėpynės

šitaip grįžta vakaro spiečius –
daug prigėlė, o skausmo neliko.
tik mėnuo su gėluonimi liečias,
jį ištiko nervinis tikas.

ir tave pasitiko – nekviestą,
niekas nelietė šąlančių lūpų.
mano maldos – į tavąjį miestą,
tavo miestas – į manąjį rūką.

viskas dera, mieloji, madinga
apsikeisti naktim ir šešėliais.
vyksta akcijos, rūbai nupinga,
bet nuoga dar esi ir pakėlus

savo plaukus į dangų – naktinį,
neįaugsi, ne vienas taip bandė.
aš slepiuos už mėnulio – ištinusio,
išvykau? nejuokauk, tai tik gandas.