Galvoje vien kvailos mintys kirba,
O akys viską dažo tik pilkom spalvom,
Rankos svyra, kojos linksta,
O pats gyvenimas tiesiog nebetelpa galvon.
Maisto sprangų kąsnį nenorom nuriji,
O oro gilų gurkšnį per prievartą kvėpi į plaučius
Žinai, jog darai tai tik dėl to, jog gyveni
Ir dar dėl to, jog tavo kūnas kitaip žus.
Kai tavo krūtinėj akmuo, kurį širdim vadinai
Dar bando plakti
Tu ir toliau ir toliau mėgini apsimesti,
Jog viskas gerai.
Kai akys padaro, kurį žmogum dar kadais galėjai vadint
Ima gesti
Pasaulis aplink apsitraukia naktim,
Nes širdis dar viena ir gyvybė viena pasmerkta užsisklęsti.
Ir pasigirsta šauksmas nebylus
Iš sužeistos sielos gelmių,
Čia giliai širdyje, po kaukių tuntu
Miršta žmogus.
Naivios, gražios merginos paašarojimai apie gyvenimą.
Ir tas mirštantis žmogus po kaukių tuntu, dar tik pradedančios alsuoti asmenybės(?) maxsimalizmas(pareina nuo žodžio MAXSIMA).
nezinau nezinau. o oro? siaip uz ka 5? nenoriu peikti, bet man labai nepatiko. pasijuokciau, taciau bijau izeisti, todel tyliai nusisypsosiu tik. sekmes rasant.
p.s. tai tik mano subjektyvi nuomone. neuzsipulkit.
Ilona Viliūnaite, jeigu šitas eilėraštis, neduok die, - tavo gyvenimo realybės atsipindys (beje, žodis atspindėti turi daugybę reikšmių, todėl nedrįskit kabinėtis..:D) , tai aš tau turiu kai ką pasakyt :D o jei nE, tai pasijuoksim draugE :D
Kažkur girdėjau, kad gyvenimas, meilė, net dievas - tamsiausias kelias, jei eini juo viena/s... :)
O išvadą, kad tamsiais keliais nereikia vaikščiot vienai, ko gero, ir pati jau spėjai pasidaryt..;D