Prisikėlimo valandoje I

Nejaučiu piktumo, kuomet į smegenis plūsteli haliucinacijos. Pamatau daug dalykų, kuriuos – jeigu tik sugebėčiau - mielai pasiimčiau ir visą Pastogės departamentą apstatyčiau ten sutinkamais reginiais. Bet taip nebūna, o štai prie pasienio ilgas stalas su ilgais suolais įsitaisė pavydėtinai gerai. Net sveiku protu sunku suvokti, kaip sugebėta įsikraustyti į nedidelę erdvę, bet, matyt, taip jau nuo seno, kuomet ir pirkia menka, ir asla plūkta, kuomet erdvės nedaug, tačiau pasienyje ir stalas ilgas, ir suolai ilgi. Net nusijuokiau suradęs tokį departamento apstatymą: balnojau nosį akiniais, manydamas kad gal po kojomis ir plūkta asla atsiras. Verta  juk - taip Lietuva gyveno. Tačiau tai nebuvo haliucinacijos.
    - Čia tavo sumanymas, Vidini?
    - Tai dovana. Vietoje karietos. Sakoma, Dievas žmogaus neapleidžia, bet pasirodo, kad ne tik Dievas. Atsiranda vienas kitas iš pažįstamų, draugų, kurie nesistengia greičiau užmiršti. Va taip, Pranuci! Priimk dovaną ir dėkok. Arba dainuok! Tai gal net geriau.
    - Bet jeigu šitokia dovana kaip kompensaciją už karietą, tai  ji ir tau, Vidini. Dainuokime kartu.   
    - Ar ne per dažnai?
    Padėjau ranką ant stalo ir iš tikrųjų pasijaučiau it ekstrasensas. Regis, du – trys šimtai metų apsėdę aplink jį. Stalas panašus į tą, kur Šklėriuose. Ten jis irgi ilgas. Ir suolai pasienyje irgi panašūs, kaip šie, padovanoti. Šilta. Gera. Ir nereikia manyti, o tiesiog aiškiai suvokiu, kad labai pasistengus dar įmanoma apie šį stalą pasodinti tų metų Lietuvą.
    - Kodėl „tų metų“?...
    - Ne tik. Su ja ir tuos, kuriems rūpi pamatyti ją, išgirsti, kurie norėtų susitikti su atėjusiais iš ten.
    - Su prisikėlusiais?
    - Galime sakyti ir taip- su prisikėlusiais. Galbūt šią mintį mums siunčia Dievas. Gal todėl, kad išpirktume jo kaltę..
    - Tu apie ką čia dabar?
    - Palauk, Vidini. Neskubėk. Prisėskim. Šilta, gera. Regisi, čia ta vieta, kuri mudviem labiausia reikalinga. Ot tau ir Pastogės departamentas! Tik neseniai sužinojau, kad ši vietovė vadinasi Kryžiokais. Buvau įsitikinęs, kad priklauso Balsiams. Bet- ne, tai Kryžiokų žemė. Kryžiokų, Vidini. Bet, sėsk, sėsk, sėsk, ir į save, į save giliau įeik, kad atsirastų matymas
     
    ... Žmogus išsitraukite durklą.
    Muškietininkai susižvalgė. Toliau abejoti nebuvo prasmės – žmogus kėlėsi iš numirusių. Atrodytų, kad jų ausyse turėtų švilpti vėtros, galvose griaudėti perkūnija ir akyse mėtytis žaibai. Bet buvo kitaip - visur tyla, kryžiaus susikaupimas. Ne tik griuvėsių, bet taip pat medžių, aplinkos, kur debesys su padange ir tolumos iki horizontų. O žingsnių aidas, Simonui ateinat prie prisikeliančio žmogaus, jautriai atsimušinėjo į akmenis ir betono luitus.
    Simonas paėmė durklo rankeną, suspaudė kiek begalėjo jėgos ir atsargiai ištraukė iš krūtinės. Prisikeliantis nesudejavo. Kraujas neprapliupo. O durklo iltis, pasilikusi nuo kraujo raudona, buvo sausa.
    Prisikeliantysis atsisėdo, nepaskubėdamas ištiesė ranką ir Simonas atidavė jam durklą. Ilgokai apžiūrinėjo jį, bet žodžių nepaskubino:
   
    ŽMOGUS: Atėjo laikas ir vėl reikia gyventi. Neįtikėtina, bet taip - ir vėl reikia gyventi. Kažin, kiek praėjo metų, kai šis durklas įsmeigtas mano krūtinėn? Gyvybė grįžta, o atmintis? Bent kol kas ne, dar negrįžusi.
    SIMONAS: Nežinome kodėl taip, bet mumyse, sakytume, viešpatauja Įtaiga, kuri verčia jus vadinti Mindaugu. Ir atėjome čia, ir vardą Mindaugo tariame, paklusę jos prievartai.
 
    Žmogus vartaliojo rankose durklą, raukė kaktą, stengėsi kažką atsiminti. Tačiau tai jam nesisekė. Nenuleisdamas žvilgsnio nuo durklo.
   
    ŽMOGUS: Sakot, jog kažkas jus įtikinėja, jog esu Mindaugas? Ko gero. Gali taip būti. Labai atsiprašau, kad nesugebu savęs atsiminti. Tačiau drįstu klausti, ar netekę kartais jums ką nors girdėti apie pirmąjį Lietuvos karalių. Bet.. bet kodėl gi stovite? O, kiek čia daug griuvėsių! Ir tuomet jų buvo daug. Jau daug.
 
    Nei Simonas, nei Povilas, nei Milda su Ignu nesijautė beesą dideliuose griuvėsiuose. Ir ši piliavietė buvo kaip daug kur - Merkio pakrantėje  kilstelėjęs į aukštį nedidukas kalnelis. Tai esmingiausias paliudijimas, kad kitados čia stovėjusi pilis. Jeigu  medinė, tai jau seniai supuvusi, jeigu mūrinė- tai jos akmenys irgi seniai nurankioti ir sukrauti į aplinkinių sodžių pastatų pamatus. O dabar čia pūpsojo atvežtiniai akmenys. Matėsi, kad šioje gražioje, išvaizdžioje vietoje ruošiamasi pradėti nemenkas statybas.
   
      IGNAS: Klausėte, ar ką nors žinome apie pirmąjį Lietuvos karalių. Jis ir pirmas, ir paskutinis. 
Kito karaliaus Lietuva neturėjo. Tik Mindaugą.
      ŽMOGUS: Kaip neturėjo?
      IGNAS: Neturėjo. Jūs ir pirmas, ir paskutinis Lietuvos karalius.
      ŽMOGUS: Bet Lietuva? Ji yra? Ji juk turi būti.
      IGNAS: Dar yra.
      ŽMOGUS: Na, ir ačiū Dievui, ačiū Dievui, kad yra. Bet.. kaip čia dabar? Jūs stovite, o aš sėdžiu. Prašau, prisėskite. Man dar trūksta jėgų atsistoti. Tačiau ir jos turbūt nedaug ką bepadėtų, kadangi - patys suprantate- sugrįžti ČIA iš TEN su šviesia atmintimi neleido pats Viešpats. Bet garbė jam, kad va jau Lietuvoje. Regis, sakė, kad leis atsiminti tai, ką nuo prisikėlimo valandos pamatysiu.
Ji jau čia.

    Žmogus persėdo ant didesnio akmens. Nuo tokio pasiaukštinimo apylinkių peizažas nepraturtėjo. Tačiau raiškiai matėsi prisikėlusio pasiryžimas nepraleisti kad ir menkiausios galimybės žvilgterėti bent kiek toliau. Ir žvalgėsi jis godžiai, aprėpdamas ir Rytus, ir Vakarus, Pietus ir Šiaurę. Šiaip jau triukšminga Simono, Povilo, Mildos su Ignu natūros nerodė jokių skubos ženklų. Bet koks durklą laikančio žmogaus judesys telkė jų dėmesį ir atrodė vertas įsiminti.
    Netrukus durklą ištiesė arčiausiai stovėjusiam Povilui.
   
      ŽMOGUS: Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs...
  [iš „Kryžiokų vasaros“]