Mergaitė iš praeities

šioks toks mano kurinukas... nežinau tiesiog idomi man kitų nuomonė apie ji... taigi įdėsiu tik ištraukėlę...



„ Naujausios žinios skelbia “

San Franciske 1904 metais, spalio 31 dieną, buvo baisiai nužudyta Stenfordų šeima.
Baisiausiai žuvo jų dukra Amelija, kuriai tą dieną turėjo sukakti vienuolika metų.
Žudikai dar nesurasti, bet policija stengiasi kiek galėdama juos surasti. „ Ir kas taip galėjo pasielgti per Helauvino vakarą? “, - savęs klausinėja Stenfords sesuo Merė.



Nuo tos dienos per Helauvino vakarą visi aplinkiniai gyventojai gyvenantis Liepžiedžių gatvėje, rakina duris, kad nepasikartotų jiems toji tragedija...




                                      Po šimto metų....



                                    Rugpjūčio 11d. 2004



Vasara. Vasara ir dar kartą vasara. Kaip nuostabu, nors ir nelabai, nes greit į mokykla ir man į devintą klasę.
Rašau dienoraštį pirmą kartą ir atrodo, kad man patiks jį rašyti. Beje, aš esu Keitė Vaslom, mamos tokia pati pavardė kaip ir mano. Na žinoma ir tėvo su brolio tokia pati pavardė. Mamos vardas- Dženifer, o tėčio- Armandas. Na, o brolio- Markas (beje, jam jau septyniolika), o man tik penkiolika. Taigi jis vyresnis brolis!
Šiaip jis visai fainas, bet kai susipykstame tai namuose trečias pasaulinis karas!
Aš mokausi Neifedo gimnazijoje ir visai netoli gyvenu, tai yra Eidbudžo gatvėje 7.
Šiame pasaulyje yra du mano mylimiausi žmonės, o trečias tai šuo- Džersi. Na tie du žmonės kuriuo aš taip mylių yra: 1-mano vaikinas, o 2-geriausė draugė. Tai yra Kornelija. Ji dažnai sako, kad Matas (mano vaikinas), su manim draugauja tik todėl, nes esu futbolo sirgalių kapitonė, bet aš taip nemanau.
Pamanyčiau, kad ji man pavydi, nes jis yra mokyklos gražuolis, bet ji pati turi vaikiną. Na kartais ją iš tiesų sunku suprasti, bet šiaip ji nuostabi draugė! Jei kartais skaitysi kada nors šį dienoraštį, Kornelija, žinok, kokia tu man brangi draugė!
Ach, artėja tie mokslai vis po biški ir po biški... Ir laukiu ir nelaukiu tos devintos klasės. Viskas  sunkiau. O, nutraukiu trumpam rašymą, nes man skambina Matas!


                                              Po valandos...


Na štai galiu toliau rašyti, nes jau paplepėjau su Matu. Čia nestebuklas, kad su juo dabar prašnekėjau valandą. Vieną kartą kai jis buvo išvažiavęs pas senelius, manęs  pasiilgo taip, kad mes kalbėjome vos ne visą dieną.
Blemba! Ir vėl turiu nutraukti rašymą, nes atėjo Kornelija. Tai spėju gal tik vakare parašys.                                       

                                             
                                                    Tą pačią dieną, vakare
Jau grįžau iš parduotuvių. Tai mūsų abiejų mėgstamas dalykas iš didelio sąrašo! Galėčiau  vienoje parduotuvėje išbūti nežinia kiek laiko ir nieko nenusipirkti.
Beje, visai pamiršau parašyti, kad šiandien einu į dvigubą pasimatymą. Eisiu aš  ir Kornelija ir eisime su savo vaikinais į kino teatrą. Įdomu ką jie bus išrinkę žiūrėti.
Praitą kartą jie išrinko žiūrėti „TITANIKĄ“. Ir aš nejuokauju. Jie sako, kad tai puikus filmas įsimylėjusiems žmonėms, na aišku tik pabaiga graudi.
Turiu vėl nutraukti rašymą, nes turiu ruoštis pasimatymui.
Beje, kiek jau kartų mane vis kasnors nutraukia rašyti.
O jergau, kokį dalyką pamiršau pasakyti! Juk aš esu amžinai persekiojama nepaaiškinamų dalykų. Ir aš rimtai. Kur aš ten dažnai kasnors nutinka neto... Deja, dar negaliu šito paaiškinti...


... vakaras buvo nuostabus, lauke vėjelis vos pūtė ir saulė jau leidosi, bet aplinkui viskas atrodė nuostabiai.
Keitė jautėsi neramiai kol buvo lauke, bet kai įėjo į kino teatrą, praėjo visi neramumai. Jai buvo linksma, bet ji net nenutuokė, kad ją kažkas stebi iš salės galo...
Ir jai vienu metu pasirodė, kad kažkas į ausį ištarė- „Jau greitai... “ nesuprato, bet į tai nekreipė dėmesio, nes jai atrodė, kad pasigirdo.
Likusią vakaro dalį ji praleido nuostabiai, kaip ir kiekvieną kartą, kai eina į dvigubą pasimatymą.
Žinoma, kad ji papasakojo viską Kornelijai. Kornelija taip pat jai pritarė, kad gal jai tik pasivaideno, bet kažkodėl abi tais žodžiais nelabai tikėjo. Tokie dalykai juk nepasitaiko kas kartą. Jos abi domėjosi nepaaiškinamais dalykais ir pan. Taigi šitą sušnabždėjimą į ausį priskyrė prie pusiau nepaaiškinamų dalykų.
Kai parėjo Keitė namo, nuėjo į savo kambarį žinoma aprašyti savo puikiai praleisto vakaro, bet jai pabeldė į kambario duris. Nuėjo atidaryti, o už jų pamatė Marka.
-Ko nori?, - paklausė ji.
-Pasitilink muzika, - atsakė jis.
Nes ji ant viso garso tik grįžus pasileido centrą.
-Gerai!, - ir užtrenkė duris.
Bet muzikos nepatilino, nes niekaip neišėjo. Tada Markas ir vėl pabeldė į duris ir įėjęs į kambarį pats patilino centrą.
-Juk sakiau, kad pasitilintum.
-Aš ir bandžiau, bet neišėjo.
-Na tik jau nemeluok.
-Markai, aš tau tikrai nemeluoju! - ji nusimynė, kad brolis ja netiki nors šįkart ir sako tiesą.
-Keite, tai tu man paaiškink kaip jis negalėjo pasitylinti?
-Nežinau! – ir užrėkusi ant Marko taip kaip galėjo stipriau.
Supykusi ant brolio, kad jis ja nepatikėjo, ji išbėgo iš kambario ir užsirakino    vonioje. O kambaryje tuo tarpu centras pats pasigarsino ir grojo taip pat kaip prieš įeinant Markui. 
Tada jis pats suprato, kad jo sesuo nemeluoja. Jis žinojo, kad dažnai kur ji būna atsitinka nepaaiškinami dalykai.
Bandė patylinti centrą, bet pačiam taip pat neišėjo, o kaip patraukė ranką centras pats pasitilyno.
Tai buvo vienas iš tų nepaaiškinamų dalykų jų namuose. Jis nuėjo atsiprašyti sesers.
Tyliai pabeldė i duris vonios ir bandė jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos iš kitos pusės.
    -Gerai, Keite, atsiprašau tavęs. Tu nebuvai kalta. Tai dar vienas iš tų daugelio pasikartojančių nepaaiškinamų dalykų. Ar atleisi?
Nieko neišgirdo, bet paskui duris atsidarė ir Keitė įleido brolį.
-Tai  ar atleisi man? – pakartojo klausimą Markas.
-Gerai.
Tada Markas apkabino savo seserį ir kaip visada norėdamas ją pralinksmint pradėjo ja kutenti, o Keitė negalėdama ištrūkti iš brolio gniaužtu, juokėsi. Kai jai pavyko pasprukti, prasidėjo gaudynės po namus.
Kartais jie būna labai draugiški vienas kitam kaip ir dabar kai laksto po visus namus ir žaidžia gaudynių.
-Pagausiu tave skunke! – su šypsena šaukė Markas.
-Na jau ne slieke. Tikrai ne.
  Jie mėgdavo vienas kitą įvairiai vadinti kaip dabar...
Taip jie  gal kokią valandą žaidė, o paskui pajuto, kad jau nebeturi nei vienas
jėgų ir nori valgyti.
Markas ir Keite nusprendė tokia proga pasinaudoti ir nueiti apsipirkti.
Grįžo tik po dviejų valandų ir su trijais pilnais maišais maisto. Pasileido muzika ant viso garso ir darėsi valgyti.
Nei vienas neišgirdo kaip į duris kažkas barškina. Na o ten buvo Kornelija. Jinai žinojo, kad jeigu pas Keitę taip muzika groja tai tikrai jos neišgirs, nors ir pasaulis griūtu. Tai nuėjo prie virtuvės lango ir pabarškino į jį. Markas išgirdo ir tada įleido ja pro duris.
Jinai nustebo kas darėsi namuose, o vaizdas atrodė kaip po trečio pasaulinio karo!
-Ai, nesijaudink, šiandien mane tas viščiukas bandė užpulti, - ir nusijuokė Keitė.
-  O, jau šiandien jis viščiukas. Pala kas jis buvo vakar? A ... Jis buvo karvė. O tu kas šiandiena esi?
- Aš šiandiena esu kvanka!
- Na jus ir pavarot! - ir visi smagiai pradėjo juoktis...
Visą vakarą jie praleido kartu ir kaip visad Kornelija nusprendė miegot pas Keitę. Čia jau tapo tiesiog paprastu dalyku. Kornelijos tėvai tam net neprieštarauja, nes gerai pažįstą netik Keite, bet ir jos tėvus.
    Prieš einant miegot Markas merginom papasakojo vieną iš savo sukurtų baisių istorijų. O kai pabaigė paliko merginas paplepėti.
Jos abi kalbėjo apie pasimatymą, apie nutikusi keistą dalyką kino teatre ir dar papasakojo kas atsitiko paskui jai namuose ir kaip kiekvieną kartą būna kai susitaiko su broliu.
    Kornelija žinojo, kad Keitė labai myli savo brolį ir jeigu kas atsitiktu jai, visada gali kreiptis į jį. Kornelija taip pat norėjo vyresnio brolio, bet buvo vienturte. Na, bet savo sese ji laikė Keite.
    Po kiek laiko Kornelija užmigo, o Keitė pasiėmė dienoraštį.


                                                  Tą  pačią dieną tik naktį


    Na štai rašau naktį, nes nebuvo progos kada parašytį.
    Pasimatymas praėjo puikiai. Na ir šiandien vėl pasikartojo vienas iš keistų alykų. Dažnai kur aš bunu kažkas atsitinka nepaaiškinamo.
  Šiuo metu šalia manęs miega Kornelija. Na o aš nenorėjau nueit miegot neparašius...

... Ir pasidėjo savo dienoraštį į stalčių ir nepajautė kaip po penkių minučių jau miegojo.
    Ir sapnuoja... Kad ji yra kažkokiame kambaryje, o gal ir palėpėje. Kai staiga aplink ją pasirodė kažkokie numirėliai ir kažkam padarė taką... kai išvydo link jos einančią mergaitę gal kokių dešimties metų. Ir ji pradėjo kalbėti...
- Mes greit pasimatysim... jau greitai...
Ir aplink ją išnyko visas tas vaizdas, atsidūrė jinai kažkokiame požemyje, girdėjo kaip ją kažkas šaukia ir išvydo, kad link jos skuba vyras, o pribėgęs pradeda ją purtyti.
  Ir staiga ji atsibunda, apsidairiusi išvysta, kad prieš ją stovi Kornelija ir kad Markas ją laiko už rankų.
- Kelkis, Keite, kelkis...
- Kas..., - vis dar nepabudusi bandė šnekėti ji.
Markas ja vėl papurtė ir tada ji visiškai atsibudo.
- Ei, nu liaukis mane purtęs.
  - Pagaliau pabudai, mes tave gal jau kokias dešimt minučių bandome prikelti. Tu kažko šaukiai ir blaškiais per miegus, - išsigandusi šnekėjo Kornelija.
  - Viskas gerai. Tikriausiai susapnavau košmarą, - ištarė Markas.
  - Aha, tikriausiai, bet dabar viskas gerai. Gal gali Markai atnešti sulčių? – paprašė brolio.
  - Gerai. Tuojau.
Keitė kaip tik papasakojo ką ji sapnavo. O Kornelija klausėsi vis keisdama veido išraiškas. Čia vienu metu ji išsigandusi, o po kiek laiko jau nustebusi.


                                                    Rugjpūčio 12d.


Esu viena namie. Kornelija parėjo namo, o Markas įšėjo su draugais. Tai galiu klausytis muzikos nebijodama, kad jis isiverš i kambarį ir lieps ja išjunkt.
Šiandien turėsiu eiti susitikti su sirgalių šokėjom, nes jau reikia ruošti programa palaikant savo mokyklos futbolo komandą.
Na Matui aš nepasakoju tų keistų atsitikimų, nes jis jais netiki. Jis sako, kad jau geriau manim domėsis.
Su Matu draugaujame jau nuo penktos klasės. Dar vis iki šiol prisimenu kaip prie manęs priėjo jo draugas ir davė raštelį. Negaliu nenusišypsot. O jame parašyta, kad jisai (Matas), nori su manim susitiktį už mokyklos prie ąžuolo. Nuėjau, o jis kažką braižė ant ąžuolo, kai priėjau arčiau, pamačiau, kad prie daugelio išraižytų vardu yra ir mūsų vardai. Jis išraižė: „ Keitė- namo gyvenimo meilė. Matas. “  Labai apsidžiaugiau, nes jis man patiko jau nuo pirmos klasės. Bet supratau, kad ji myliu tada, kai jis mane pabučiavo. Mano pirmas nepakartojamas bučinys. 
Mokykloje daugelis mus vadina: „neišskiriama pora“ arba sako „lemtinga meilė“ . vis dar iki šiol prisimenu tuos puikiai praleistus vakarus su juo. Vieną kartą prisimenu vos neišsiskyrėm, nes jis per šokius šoko su kita mergina. Supykau ant jo ir priėjusi skėliau antausį, kad net visa salė atsisuko i mus pasižiūrėti. O aš apsipilusi ašarom bandžiau sprukti iš salės tik Markas pamatė, pasivyjes mane liepė viską papasakot. Papasakojau ir iki šiol nežinau ką jis jam pasakė ir ka ten padarė, bet kitą dieną atėjo atsiprašyt papuoštas melyne po akim. Kamantinėjau Mata, kad pasakytu ar tai padarė Markas, bet jis vis tikino, kad ne. O mokykloje kažka girdėjau minint jog tai padarė Kornelija... nors nelabai tuo tikiu, bet visko galėjo but.
Kokia keista ta meilė, kai esi dar visai maža, o dabar visai kitaip. Man ir Markui jau penkiolika. Dažnai jis man sako, kad jis mane ves ir turėsime šimtą vaikų.: D Tada jam atsakau, kad gal aš ištekėsiu už kokio senio, o jis atsako, kad to niekad neleis. Miela  .
Oj, blemba, man jau laikas įšeiti. Visai užsižiopsojau...


... Keitė susiruošė ir išlėkė, skubėjo kiek galėdama link mokyklos aikštelės. Tik spėjo ateit ja užpuolė klausimai. Kai viska sutarė, atsisėdo ant suoliuku stebėt vaikinu treniruote. Na o Keitė skraidė padebesiais, bet jos skraidimą nutraukė artėjantis vaikinu balsai.
- Keite, kada tu man paskambinsi? – kuo rupestingiau paklausė Sedrikas.
- Palik ja man! – ištarė Nojus.
- Ir kasgi čia kabina mano mergina? – ištarė Matas priėjas prie Keitės.
Visi  kiti vaikinai pradėjo švilpauti ir ploti, o kai kas net leptelėjo:
- Ar pakviesi į vestuves?
- Apsiraminkite, - staiga iš niekur atsirado treneris ir sudraudė juos, paskui juokais paklausė:
- Nejau Matai ruošėsi vesti šia princesę?
- Treneri, gal geriua einam dar pasitreniruot?
Ir visi juokdamiesi nuėjo, o Matas dar kartą pabučiavo Keitę ir nubėgdamas dar paklausė:
- Ar palauksi manęs?
- Aha. Mums dar reikės parepetuot.
Po kokio pusvalandžio merginos jau galėjo parepetuot. Ir kaip visas baigusios sulaukė aplodismentų.
Kai viskas baigėsi, visi kaip visad patraukė į picerija „Picų karalystė“.
Kai gryžo namo, Markas buvo padaręs valgyti.
  -  Labas, - pasisveikino Keitė.
-  Labas.
- Ką padarei valgyti?
- Spageti. Ar tiks?
- Aha. Ačiū.
- Nėra už ką.
- Tai kaip praleidai laiką?, - susidomėjo Keitė.
  -  Gerai. O tu? Gal vėl kaip visada susilaukei daug aplodismentų ir švilpavimų?
- Iš kur žinai?
  -  Su draugais sumanėm ateiti ir pažiūrėti kaip sekasi jiems žaisti futbola ir pamatėm kaip jūs šokat. Tai prisidėjom prie švilpavimų. Beje neblogai šoki!
- Chm. Ačiū, - susigėdo Keitė.
- Beje šiandien skambino mama ir skakė, kad už dviejų dienų grįžta. Ir paklausė ar mums užtenka paliktų pinigų?
- Ir ką tu jai pasakei?
- Aišku, kad užtenka. Ką ji pasakytų kai sužinotu, kad per dieną išleidome visus paliktus pinigus!
- Tikrai įdomu ką pasakytų kai sužinotų.
- Ir dar sakė, kad kai parvažiuos pasakys naujieną.
- Kokia?
- Nežinau, nesakė.
- Tai gerai. Einu tada į kambarį valgyti.
Ir ji įšėjo iš virtuvės.


                                                    Rugpjiūčio 14d.


  Šiandien grįžta mama su tėčiu. Ir  jie pasakys kažkokią naujieną, įdomu kokią?.. O girdžiu kaip į kiemą įvažiavo mašina. Einu pažiūrėsiu ar mama su tėčiu.

Pažiūrėjusi pro langą pamatė, kad tai jos tėvų mašina. Ir išbėgo į kiemą pasitiktį jų.
- Mama labas, - džiugiai pasisveikino.
- Labas brangute.
- Kaip jums sekėsi?
- Gerai.
- Turim jums naujieną! - už mašinos pasakė tėvas.
- Kokia? - susidomėjo ir Markas ir Keitė.
- Mes kraustomės!
                                       
                                                  Vėliau, tą pačią dieną.


  Ne, ne ne ir taip šimta kartų ne! Nenoriu kraustytis, nekenčiu kraustytis. Ne ne ne...
Kodėl? Aš turiu kraustytis. Kodėk būtent aš? Kaip nekenčiu savo tėvų! Juk jie verčia mane kraustytis kai aš nenoriu.
  Čia turėsiu  palikti savo vaikiną, geriausią draugę, mokyklą, populerumą ir dar daug ką. Negaliu liautis verkusi. Beto mirė mano šuo visai neseniai. Nagaliu... jau nebenoriu gyventi. Turiu tik dvi savaites atsisveikinti su visais draugais.
  Ir tikrai žinau kad nebenorės su manim draugauti Matas. Na ne tai, kad nebenorės, o paprasčiausiai susiras kitą, kad neliūdėtų per daug dėl manęs. Ne ne ne.
  Nebeįsivaizduoju, ką daryti. Tikriausiai paskambinsiu Kornelijai, kad ateitų pas mane arba tikriausiai nusižudysiu. Ir kodėl būtent aš?!


- Keite, pas tave atėjo Kornelija, - sušuko mama iš apačios.
- Įleisk ją! - griežtu tonu pasakė Keitė. Ir išgirdo kaip laiptais lipa Kornelija.
Įėjusi į kambarį pamatė kokia sugniuždyta atrodo Keitė. Jai pagailo jos.
- Ar bent įsivaizduoji ką tėvai man iškrėtė? - pro ašaras kalbėjo Keitė.
- Prašau, kai išvažiuosiu užimk mano vietą sirgalių šokėjų komandoje.
- Gerai. Tai kaip, bent gal susirašinėsime?
- Žinoma.
- O kur išvažiuoji?
- Į San Franciską. Taip toli. Labai nenoriu. Nebeįsivaizduoju ką daryti.
- Nesijaudink. Per atostogas būtinai susitiksime, bet tau tenai tai tikrai
seksis, aš jaučiu. Nepamiršk, kad tu pati esi nepaprasta. Kur tu, ten ir nepaaiškinami dalykai. Beto susirask draugų arba bent jau iš pirmo draugę su kuria galėtum pasišnekėti.
- Bet juk aš turiu tave!
- Žinau, bet tau bus lengviau jei ir tenai turėsi geriausę draugę. Ar supratai?
- Gerai.
- Nelūdėk taip. Juk pamatysi ten daug naujo. Bent jau kažkur išvažiuosi, o aš
ne. Neliūdėk. Praleisk tas dienas linksmai...

                                             
                                                    Naktį...


    Negaliu užmigti, tai nusprendžiau parašyti. Dabar yra 00: 15. Ir ką man daryti, kad turiu išvažiuoti. Gal Kornelija tiesa sako, kad tenai man bus daug geriau ir gal galėsiu dainuoti, nes jau seniai noriu.
    Šnekėjau ir su Matu, jis labai nusiminė. Tai nusprendėm ir iškart išsiskiti, kad paskui nebūtų taip sunku. Baisu!!!
  Gal jau eisiu miegoti. Viskas. 


Keitė užmigo tik padėjusi galvą ant pagalvės ir pradėjo sapnuoti...
Atvažiuoja į San Franciską, susipažysta su šauniu vaikinu ir iškart įsimyli. Kad mokykloje ne ką mažiau tampa populiari, nors mokosi tk menesį. Išsipildo jos daug svajonių, susiranda draugę, kurį gyvena kitapus gatvės... Ir sapnuoja palėpę... kad randa kažką panašaus į...
Pyp... pyp... pyp...
  -    Oh. Prakeiktas tas žadintuvas. Koki nuostabų sapną sapnavau, tik neskaitant tos palėpės, - pasakė Keitė.
Atsikėlusi susitvarkė ir nulypo žemyn.
- Labas rytas brangioji, - pasisveikino su ja tėtis.
  -    Markai, gal žinai kur laikraštis? – kreipėsi Keitė, nekreipdama dėmesio į tėvus.
  -  Brangute, juk ilgai šitas tavo protestas nesites, taigi geriau kalbėk, - pasakė Dženifer.
-  Mama, patikėk jei Keitė taip pyksta, tai ilgai ji tylės. Ji tik man gali atleisti.
-  Markai kanors sakei? – apsimesdama, kad nieko negirdėjo, paklausė Keitė.
Diena ji susitiko su Kornelija ir praleido ją kartu. Papasakojo Keitė savo sapną.
-  Bet sapnas juk buvo puikus! Gal jis tau nori pasakyti, kad nesijaudintum ir viskas bus taip kaip sapne. Juk seniai nori dainuoti, tai va gal mokykloje naujoje taip ir bus, beto būtų juk puiku jei įsimylėtum vėl, beto net sapne susiradai draugę. Juk tai puiku!
-  Taip. Tavo tiesa. Jeigu viskas būtų kaip sapne tai būtų tiesiog puiku, bet ta palėpė tai kažkokia nesąmonė. Gaila, kad nebaigiau sapnuoti, nes žadintuvas supypsėjo.
-  Nesijaudink. Koks skirtumas ta palėpė, svarbu, kad sapnas buvo puikus.


                                                  Po savaitės...

Viskas praėjo puikiai. Artėja ta diena kai Keitė turės palikti namus savo, draugus ir dar daug įvairių savo užsiėmimų. Bet ji jau nebeliūdėjo. Jos niekaip neapleido nuojauta, kad San Franciske jai taip pat gerai seksis kaip ir sekėsi Eidbudžo gatvėje.

                                             
Išvikimo diena...


Su Kornelija ji atsisveikino verkdama. Abi niekaip negalėjo sustoti neverkusios. Tai džiaugėsi, tai verkė.
Dieną jau jų mašina riedėjo autostrada. Aplink matėsi laukai, kažkur tolumoje namai.
Keitė klausėsi muzikos, Markas taip pat, o tėvai aptarinėjo savo reikalus.
Beklausant muzikos Keitė užsimanė parašytį dienoraštį.

                                             
Rugpjūčio 21d.


Sunku rašyti, nes šiuo metu važiuojam. Taip... pakeliui i naujus namus. Tikiuosi, kad man viskas ten bus gerai.
Beto labai gaila, kad taip gavos su Matu. Mylėjau ji, bet dabar kažkaip kai žinau, kad bus su kita jis...

Kai galiausiai pasiekė naujus namus, Keitė buvo tik pabudus. Pažvelgus pro mašinos langą ji itariai nužvelgė stovinti namą. Jis atrodė nesiskyrė nuo kitų, gal šiektiek padažius ji ir aptvarkius kiemelį butu visai gražu, bet tuo pačiu jis baugino, slėpė paslaptį. Besižvalgant taip Keitės žvilgsnį sukaustė antrame aukšto lange išvystas mergaitės veidas. Jai tas veidas jau buvo kažkur matytas tik niekaip neatsiminė kur.
Žinoma toje gatvėje gyvenantiems gyventojams buvo smalsu žvilktelt pro langą i naujus kaimynus ir tuo pačiu padėt. Ta ir suprato Keitė kai pamatė, kad link jų eina keli žmonės bei vaikinas.
- Labas vakaras. Malonu matyti naujus veidus Liepžėdžių gatvėje, - pasisveikino kaimynai.
- Labas vakaras. Mums tai pat malonu atvykti į San Franciską, - atsakė Armandas.
Žinoma šitaip visi susipažino su kaimynais gyvenančiais kitoje gatvės pusėje. (Mardže Makso žmona ir sūnumi Matų).
Visi maloniai paplepėjo, o paskui Maksas pasiūlė padėti sunešti daiktus. Taip iki vėlumos visi linksmai praleido laiką. Vėliau tėvai išvažiavo į miestą atšvesti ikurtuves. Matą paliko su Marku ir Keite. Vaikinai žinoma isišnekėjo savo reikalais, o Keitė nutarė išeiti pasigrožėti naktiniu dangumi naujoje vietoje. Tuo pačiu išsitrauke dienoraštį.


                                                    Vidurnaktis...


Pirmieji užrašai naujuose namuose. Negaliu pasakyti, kad čia taip ir blogai. Gražu, šilta, o dangus tiesiog nuostabus. Žinoma aš pykstu dar ant tėvų, kad jie toki pokštą iškrėtė man. Bet dabar jau nieko nepadarysiu. Beje ir Matas visai neblogas  simpatiškas. O kažkas ateina. Baigiu rašyt .

Į prieangį įėjo Matas.
- Labas, - pasisveikino dar kartą Matas.
- Labas.
- Neturėjom progos taip ir susipažint artimiau.
- Nieko tokio. Sedėjau čia ir grožėjausi vaizdu.
- Taip. Žvaigždės žyba kaip ir tavo akys, - su šypsena pasake jis.
Keitė nusuko akys net, džiaugėsi, kad tamsu, nes Matas būtų pamatęs kaip ji nuraudo taip užsižiūrėjusi į jį.
      - Taigi aš esu Ma..., - ir neužbaigė sakinio, nes Keitė ji pertraukė. – taip žinau tavo varda. Matas. Mano buvusio vaikino toks pat buvo. Teko išsiskirti, kadangi dabar per toli busime vienas nuo kito.
- O... Užjaučiu, - ir prisėdo šalia jos.
- Ne. Nieko tokio, - su šypsena pasakė ji.
Kuri laika jie taip tylėdami sedėjo. Nerado žodžiu ka galėtu pasakyt. Vienu metu Matas atsisuko į Keite ir žiūrėjo jai tiesei į akis. Keitė stengėsi nenuleist jų... Bet juos staiga išgazdino grižę tėvai. Teko jiem ir atsisveikint, bet Matas paprašė Keitės namų telefono numerį.
Tą naktį Keitė miegojo neramiai, nes girdėjo kažkokius žingsnius ir balsus palėpėje. Niekas jiems nepasakojo tragedijos kurį čia buvo įvykusi prieš šimtą metų, bet Keitė viską greitai sužinos.
Kitą dieną atsikėlė linksma. Nutarė parašyti laišką Kornelijai. Ir paprašyti Mato, kad ji išsiustu. Jis žinoma mielai sutiko. Vėliau kieme pasidegint...
Nemažai praėjusių vaikinų ją užkalbino. Visi negalėjo atsistebėti jos grožiu. Kai taip gulėdama ji išgirdo kažkieno balsą:
- hm... Labas!
Atsikėlusi nuo dekio ji pamatė stovint mergina. Atrodė šauniai ir Keitei ji patiko.
- Labas, - pasisveikino tada ir Keitė.
- Tu gal tik vakar atsikraustei?
- Taip.
- Aš tai pat visai nesenai čia atsikrausčiau. Beje malonu susipažinti. Aš esu Nina Streidž. Gyvenu kitoje kelio pusėje, priešais tavo namą.
- Malonu ir man susipažinti. Aš esu Keitė Vaslom.
Taip merginos ir isiplepėjo, bet jas nutraukė grįžes Matas.
- O labas Nina. Jau susipažinai su „saulės gražuole“?
- Kodėl aš „saulės gražuolė“?
- Na aplinkiniai vaikinai taip tave praminė.
- Kaip matau Keitė, kad labai greit susipažinai su Liepžėdžių gatvės vaikinais, -šmaikščiai tarė Nina.
- Hm gal ir taip, - nuraudus atsakė ji.
- Keite, tau puikiai tinka tas maudimosi kostiumėlis, - pasakė Matas.
- Ačiū, - sutrikus nuo tokiu naujienų ir Mato žodžiu Keitė nebežinojo kur dėti akis. Bet trumpam jų žvilgsniai susitiko, vienas kitam nusišypsojo ir tada Matas ištarė:
- Tai gal vakare susitinkam?
- Gerai. Vėliau paskambink.
- Gerai.
Kai Matas nuėjo, Nina žiūrėjo į Keitę išpūtusi akis. Kai Keitė tai pastebėjo, paklausė:
- Kas tau Nina?
- Ar tu bent žinai kas tave kabina?
- Hm.. nu Matas, - besijuokdama pasakė Keitė.
- Ne!!! Nu ta prasme taip... bet jisai yra gražiausias vaikinas šiuose apylinkėse!
- Geras!
- Kaip matau tau tarp vaikinų tai tikrai sekasi „saulės gražuole“, - ir abi nusijuokė.
- Nežinau ne pati kaip aš juos taip greitai sužaviu. Visada bunu savim, na bet gal aš esu raganaitė?, - paslaptingai pasakė Keitė.
Tada ji viską papasakojo Ninai. Kaip jai dažnai atsitinka nepaaiškinami dalykai ir šiaip apie savo gyvenimą. Keitė nustebo kai sužinojo, kad Ninai taip pat patinka visokie burtai ir pan.
„ Taip mes tikrai tapsim geriausiom draugėm“, - mintyse sau galvojo Nina.
Ju plepėjima nutraukė Keitės mama.
- Mažute eik prie telefono.
-Gerai einu aš ir namo. Tau tikrai nuskylo dėl Mato. Jis nuostabus vaikinas. Tai susitiksime rytoj, papasakosi man viską kaip jum sekės, - su šypsena pasakė Nina.
Tuo pačiu metu iš šalimais stovinčio namo jas stebėjo Matas. Jis tikrai labai susidomėjo Keite. O jo gyvenime trūko šilumos...
Kai Keitė įėjo į namą, Markas paklausė:
- Tai ką jau susiradai naują berną „Saulės gražuole“?, - su šypsena paklausė jos brolis.
- Iš kur tu žinai?
- Kalbos čia greitai sklinda. Apie tave gal puse vaikinų šios gatvės šneka. Atsirado mat „Saulės gražuole“, - ir nusijuokė.
- Visai nejuokinga.
Tuo pačiu metu jai paskambino Matas susitarti ar ji laisva ir ar gali jisai ja pakviesti i kiną. Keite žinoma sutiko, kaip naujoje vietoje jai reikėjo prasiblaškyti ir nustumti pasiilgusią praeitį... Žinoma jinai ir sulaukė keistų žvilgsnių iš tėvų, o kam nebūtų keista kai taip greitai dukra tampa žinoma naujoje vietoje, bet Keitė tokia jau buvo, traukianti visų dėmesį.
Belipdama ruoštis ja netikėtai sustapbdė brolis.
- Keite žinai, kad gali manim pasitikėt ir jai kasnors nutiks tu man juk pasakysi? Taip?
- Na žinoma Markai, juk kaip visad, - su šypsena pasakė ji.
Įbėgusi į savo kambarį jau vos širdis nesustojo. Ji priš save vėl pamatė tą mergaitę, kurią matė atvikimo dieną ir ... jinai ją matė savo sapnuose. Ir išgirdo vėl žodžius į ausį:
- Tu jau čia... jau greitai...
Ir ji išnyko. Iš pradžių Keitė nepatikėjo ką prieš save išvydo, bet paskui suprato, kad jai nesivaideno. Besiruošdama ji vistiek nepamiršo ka matė.
Po visko pasižiūrėjo į veidrodį. Ji buvo patenkinta tuo vaizdu kuris jai dabar buvo prieš akis. Juodi nuostabiai žvilgantis plaukai, kurie sieke jau beveik jos pilva, žalios lyg smarakdas akys švelniai padažytos tušu, putlios lūpos padažytos blizgesiu, ir suknele geltonumo lyg saulė, gludo prie jos kuno gražiai. Taip bestovėdama ji visai užsigalvojo kai jos dėmesį prablaškė skambutis į duris.
Markas įleido Matą į vidu.
- Sveikas. Tai ka eini su „Saulės gražuole“ į pasimatymą?
- Taip. Kaip manai, bet čia tik tarp mūsų, aš jai patinku?
- Taip. Ir matau, kad ji tau dar labiau patinka, - su šypsena ir tuo pačiu metu švelniai patrankydamas Matui į petį pasakė Markas.
Tuo pačiu metu Keitė nusileido į apačią, brolis ir Matas trumpam neteko žado. Markas džiaugėsi, kad jo sese vėl puošia nuostabi šypsena, o Matas tiesiog ją dar labiau susižavėjo.
- Labas dar karta, Kleopatra, - pasakė Matas.
- O dabar jau taip mane vadina?, - nusijuokė Keitė.
- Na tikriausiai niekaip neapsisprendže kaip geriau tave pavadint, - ir mirktelėjo jai Matas.
Vakaras buvo vėsokas, bet Keitė laika leido labai linksmai. Po kino jie kartu dar pasivaikščiojo po miestą. Kai Matas vienu metu taip staiga paėmė Keite į glėbi, kad jai net apsisuko galva, bet nuo bučinio galva jai sukosi kurkas ilgiau, o po pasiūlymo draugaut su Matu ji jautėsi kaip devintam dangui. Atrodė, kad visa jos sena praeitis vyksta vėl iš naujo.
Grįžo namo vėlokai ir nustebo, kad Markas dar nemiega, o sėdi virtuvėje ir valgo.
- Kodėl dar nemiegi?
- Keite, dabar vasarą pamiršai?, - nusijuokdamas pasakė brolis.
- Ah taip, - nusišypsojus jam atsakė.
- Kaip matau plaukioji padebesiais, bene pora esat jau?
Keitė tiesiog nusišypsojo ir parodžiusi liežuvį broliui nuėjo į savo kambarį. Atsigulusi ji labai greitai užmigo su rūbais, buvo pavargusi po šitiek ivykių. Ir tuo metu jos kambarį pasirodė vėl toji mergaitė iš jos sapnų. Jinai stebėjo kaip palengva kaskart iškvepent oro pakildavo jos krūtinė, ji miegojo tarsi angelas kuris neįtarė kas ja stebi, ir staiga mergaitė prabylo:
- Jau greitai... jau greitai... per pilnatį...
Ir išnyko...
Kitą dieną Keitė atsikėlė be galo laiminga. Jai viskas pildosi ką ji sapnavo savo sapne, tuo pačiu nutarė parašyti dienorštį.


                                                    Rugpjūčio 23 d.


Pasaulis nuostabus kaip ir mano gyvenimas. Man čia kuo toliau tuo labiau vis patinka. Gaila, kad nėra šalia Kornelijos , bet turiu jau nauja geriausią draugę Nina.
Mane tik kankina viena nuojauta, kad kai čia atsikraustėm, mano gyvenimas galima sakyti nepasikeitė visiškai, na neskaitant tik kad kiti žmonės nei seniau.
Čia gyvenu tik trečią dieną, o jau turiu visos Liepžėdžių gatvės bernų dėmesį. Ir mane jie praminė „Kleopatra“.
Beje sužinojau, kad su Nina pakliūsių į tapačią klasę, tik gaila, kad Matas bus kitoje, bet tai nieko tokio, gal net ir geriau. Visdelto abiem juk dėmesio vienu metu nesugebėsiu parodyti .
Žinoma kaip ir visada kur esu aš ten ir nepaaiškinami dalykai.  Man vaidenasi arba šiuose namuose tikrai yra mergaitė, ir aš ja sapnavau atvykimo dieną. Ir aplomai kartais girdžiu keistus garsus, tarsi ji man norėtų pasakyti kažką svarbaus, tąkart išgirdau: „ Jau greitai... tu jau čia... per pilnatį... “, ir kažkas pan. Dabar jau tikrai esu isitikinusi, kad kai buvome dvigubame pasimatymę, girdėjau jos žodžius.
Beje praitą naktį girdėjau balsus ir vaikščiojimą po palėpę. Tikrai kokia dieną reikės ten nueiti ir apsidairyti.
Šitiek keistų nutikimų, bet visai pamiršau papasakoti apie savo naujus namus. Jau baigiame beveik isikurtį ir mano kambarys jau pakenčemesnis nei buvo. Greitai išvis jame bus jauku ir žinoma tik todėl, kad man leido ji paversti tokį kokio aš noriu!  Žinoma mums vis padeda Mato tėvai ir Ninos.
Dar liko savaitė ir eisiu į naują mokyklą, tai į Džordžo Geidžo vidurinę arba kitaip D. G. V., ir į mokyklą mes važiuosime oranžiniais autobusais. Beto mano spintelės nr. Yra 1904 o Ninos 1031, čia tuo atveju jei kada pamiršiu ar šiaip koke skleroze susirgsiu... visko juk pasitaiko šiais laikais: D. Na bet jau turiu baigti, reikia eiti pas Nina ir viska jai papasakoti kas buvo vakar...


Keitė įšėjusi į lauką pamatė, kad Nina kaip tik įšėjo į lauką.
- Labas, - pasisveikino Keitė su dydžiulę šypsena.
- Labas, - atsakė jai Nina tai pats su šypsena.
- Gal pas mane eini?, - paklausė Keitė.
  -  Aha, o tu tikriausiai pas mane?, - ir abi pradėjo juoktis.: - Tai tuomet gal keliaukime į miestą, aprodysiu tau parduotuves kurias žinau, o gal ir nauju atrasime.
- Varom, labai mėkstu vaikščioti po jas, - laiminga pasakė Keitė.
Ir merginos patraukė link jų.
- Na tai papasakok kas buvo vakar, - nekantraudama paprašė Nina.
-  Viskas buvo puiku, iš pradžių kinas, paskui pasivaikščiojimas ir toliau bučiniai, o ant galo pasivaikščiojimas susikabinus ir mes jau pora.
Nina net pradėjo iš laimės šokinėti.
- Kaip tau fainiai!!! Negaliu patikėti. Mergyt tau tikrai sekas.
- Taip. Iš tiesu jis labai nuostabus, gal netgi fainesnis nei mano ex. Su juo viskas taip paprasta, toks jausmas ji jau pažinočiau, nors tiesa pasakius jis ištiesu panašus i mano ex, gal todel taip lengva su juo bendrauti, kaip manai?
- Visko gali būti... Beje noriu tavęs kai ko paprašyti.
- Ir ko?
- Matai šiandien turiu susitikti su vienu vaikinu, bet vienai eiti nedrasu, nes nepažystu jo ir šiaip jei bus ne toks koki mačiau nuotraukoje sugalvosi kaip išnesti kailį iš nevykusio pasimatymo, - su šypsena užbaigė Nina.
- Oho, nusimato idomi diena, - besijuokdama pasakė Keitė. – Žinoma, kad eisiu ir padėsiu jei reikės tau, bet labai tikiuos, kad jis bus nuostabus ir gal netgi kada išeis jog eisime į dvigubą pasimatymą, - ir parodė liežuvį Keitė.
Po kiek laiko merginos jau buvo sutartoje vietoje. Ir Keitė vienu metu labai nustebo.
- Nina žiūrėk ateina Matas su Nojum.
- Su Nojum?!!!, - nustebusi paklausė Nina.
- Na taip, o kas?
- Aš susirašinėjau su Nojum ir su juo turiu susitikti dabar ir tikrai nemaniau jog tai bus Mato draugas, būtent tas Nojus kuris yra jo geriausias draugas nuo vaikystės. Ir jergau koks jis gražus. Jei aš jam patiksiu būsiu laimingiausia mergina pasaulyje!, - su džiugesiu pasakė Nina.
- Tai juk tada viskas ok ane?, - apsidžiaugė ir Keitė.
- O mergyt daug daugiau nei gerai, - ir pradėjo abi juoktis.
Vaikinams priėjus pirmas pradėjo kalbeti Matas:
- O taip aš ir maniau, kodėl anksčiau nesusiprotėjau apie tave Nina, - kumšteldamas i pašone Ninai, pasakė Matas.
- Pasaulis mažas.
- Taigi manau čia prisistatinėti visai nereikia, todėl siulau keliaujam i „Picų karalystę“.
Taip tą dieną įvyko pirmasis jų dvigubas pasymatymas. Nereikėjo visiškai nuogastauti, kad Nojui nepatiks Nina, nes jam ji patiko pasirodė jau kuris laikas, bet buvo ne toks drasus, kad prieitu ir su ja susipažintu. Bet viskas ėjosi tiesiog puikiai jiems susitikus.



Vakare, kai grįžau...

Ogo! Štai tiek tegaliu pasakyti. Ar galėjo kas pamanyti, kad iš tiesų gyvenimas čia bus kažkas nepaprasto ir nuostabaus? Aš tikrai negalėjau. Bet turiu geriausia draugę ir mes turime vaikinus (o taip taip, jie tai pat jau pora ), kurie pasirodo tai pat geriausi draugai.
Žinoma blogai yra tai, kad man vis rodosi kažkokia mergaitė. Apie tai kalbėjau su Nina, ji mano, kad reikėtu išsiaiškint ar kartais šiame name nėra mirusių žmonių. O juk mirusieji šiaip žmoniems nesirodo juk taip? Neibent jie kažko neatliko savo gyvenime ir užstrigo pomirtiniame gyvenime, tikriausei jai reike pagalbos. Bet viska sužinoti reikės laiko o svarbiausia pradėti eiti į mokykla.
Bet žinoma nenoriu savęs apkrauti pilkom mintim ir norėčiau dar pasilepinti saule kol dar jos yra.
Beje džiugios naujienos tai, kad aš naujoje mokykloje galėsiu tai pat šokti. Busiu sirgaliu komandoje. Čia viskas taip primena man Eidbudžo gatve. Jaučiuosi kaip namuose....


Po savaitės

Rugsėjo 1d.

Jergutėliau laikas taip greitai bėga. Ir štai šiandiena pirmoji diena kai keliausiu į naują mokyklą. Atsikėliau daug anksčiau, nes nebeėjo niekaip užmigti o ir taip norėjo dar parašyti i dienorašti.
Savaitė praėjo smagei. Nebuvo kada nuobodžiauti. Buvau išvykoje kuria sugalvojom su Nina. Šitaip susipažinau su keliais naujais draugais. Gerai kai Matas čia visu žinomas tai viska sugalvoti nebuvo taip sunku. Buvo labai smagu. Naktinės istorijos prie laužo, stebėjimas žvaigždžių, svirplių klausymasis nakti bemiegant palapinėje.
Taip... buvo smagu, bent jau kažka daugiau pažinosiu naujoje mokykloje, ir žinoma einu aš jau ruoštis šiai pirmai dienai.


Susiruošusi Keitė nulipo žemyn.
- Labas rytas, - pasisveikino ji.
- Labas rytas, - pasisveikino su ja tai pat mama. Tėtis, brolis.
- Kaip išsimiegojai?, - pasidomėjo Markas.
- Keistai, bet neblogai, o tu?
- Puikiai.
- Ei Keite valgyti, nes greit reikės tau įšeiti su Marku, - paskubino ja mama.
Pavalgę abu padėkojo mamai ir įšėjo. Lauke kaip tik jau rinkosi Mato draugai, kurie netoliese gyveno, žinoma Matas laukė tai pat, Nina skubėdama lėkė per gatve pas ja. Aplink girdėsiu rugsėjo pirmosios šurmūlys. Po kurio laiko pasirodė ir autobusas.
Jau būnant netoli mokyklos Matas Keitei liepė pažiūrėti pro langa. Jinai išvydo nuostabaus grožio pastata, atrodė taip tarsi būtu iš senoviniu laiku, aplink žalia žalia, o kiemo pažiba didžiulis ąžuolas. Pasilenkes Matas Keitei į ausį sušnibždėjo:
- Ant to ąžuolo puikuojasi šios mokyklos įsimylėlėju vardai ir jau greitai puikuosis ir
mūsų, - su šelmiška šypsenėle užbaigė jis.
Išlipusi iš autobuso Keitė apsižvalgė, aplink visi skubėjo į mokykla. Kas poromis, kas vieni, kas grupelėm. Ore tvyrojo džiugesys. Salėje turėjo prasidėti šventė, kurios metu kaip kiekvienais metais pristatoma futbolo komanda bei sirgaliu šokėjos. O direktorė kaip visada pradeda kalba tais pačiais žodžiais:
- Malonu kaip ir kiekvienais metais išvysti naujus bei senus veidus... Žinoma kaip visada pradėkime nuo komandos pristatymo, prašome sirgalės palydėkite juos, - aplodismentais kvietė direktorė.
Lipant į sceną Matas paėmė Keitė už liemens ir taip abu stovėjo šalia vienas kito. Visiems sustojus salėje girdėjosi šnabždesiai ir visus stovinčius eilėje vis nužiūrėdavo kas.
- Kaip matote, - pradėjo direktorė, - šiemet futbolo komanda nepasikeitė, turime tik nauju sirgaliu šokėju, pasveikinkime jas aplodismentais.
Iš salės galo Keitė pastebėjo savo broly apsikabinusi kažkokia panele, iškart suprato, kad brolis tai pat nesnaudžia.
Staiga Matas paprašė dėmesio.
- Taigi pasakau iškarto, Keitė užimta, galit nesivargint visi, - ir pradėjo juoktis Matas o prie jo prisijungė ir visa mokykla.
Kai direktorė baigė visą kalba visi išbildėjo iš salės į savo klases. Vaikinai turėjo palikti merginas nes jiems skirtingai vyko pamokos.
Įėjus i klase Keite su Nina pasveikino kelios merginos ir vaikinai iš nakvynės su palapinėm. Susėdus visiems į suolus dar ilgai buvo šurmulys kol galiausiai mokytoja juos nuramino.
- Taip žinau jums šiandiena šventė, bet neisijauskite vaikai. Malonu matyti senus ir naujus veidus, šiemet kaip ir visada aš busiu jūsų matematikos mokytoja, aš esu Dženė Kasloms. Pirmosiom dienom dar leisiu isibėgėti jums o poto jau kipsime į darbus. Neužlaikysiu jūsų, keliaukite į kitas klases. Geros jums dienos vaikai.
Įšėjus iš klasės merginu jau laukė vaikinai. Visi patraukė į sekančia klase, nes  jiems buvo bendra pamoka.
Taip diena ir bėgo iš klasės į klase. Kaikur nauji veidai kaikur jau vis daugiau pažystamu buvo. Kai pagaliau pasibaigė viskas, visi nutarė pasivaikščiodami keliauti iki „Picų karalystės“ ir atšvesti šią dieną.
Picerijoje buvo pilną jaunimo, čia buvo mėgiama vieta visų. Jauki aplinka ir gera muzika. Bekalbant prie jų priėjo Mato klasiokas ir pakvietė visus į vakarėlį šyvakar. Visi mielai sutiko.
Atėjus vakarui visa kompanija jau linksminosi vakarėlyje. Matas vis niekaip nepaliko Keitės vienos, bijojo, kad tik kas jos nenukabintu, Keitei visa tai atrodė šiek tiek juokinga, bet kaskart kai ją kasnors pakviesdavo šokti, jisai į ja žiūrėdavo tokiom maldaujančiom akim lyg ji betkuria sekunde gali dingti iš jo draugijos, bet kaskart atsakius jai ne, jis ja apdovanodavo pačiu mieliausiu bučiniu.
Žinoma diena buvo dar ir naudinga Keitei, kadangi per lietuvių jos turėjo galimybę paskaityti laikraščių kurie buvo prieš šimta metų ir žinoma viena antraštė labai sudomino Keite bei Nina - „Baisi Helouvino vakaro tragedija, Liepžėdžių 17 name... “, taip jos sužinojo, kad Keitės name mirė mergaitė Amelija, kuriai ta diena turėjo sueiti 11 metų, bet taip ji ir nesulaukė šventės. Apie tai kaip ji mirė nebuvo užsiminta, o tai labiausiai norėjos sužinoti merginoms.

Nuostabiausia diena pasaulyje...

Nesenai gryžau iš vakarėlio, buvo labai smagu. Man išties čia labai patinka jau. O Matas, koks jis nuostabus, toks malonus ir mielas, mano antroji sielos pusė. Šiandiena jis ant ąžuolo išraižė K. M. A. (KEITĖ MATAS AMŽINAI arba KARŠTA MEILĖ AMŽINAI). Juk sakiau jis begalo mielas, gaila nėra šalia Kornelijos, taip norėtusi jai viska papasakoti, reikės parašyti jai būtinai.
Džiaugiuosi, kad bent neapkraus mūsų labai ilgom ir nuobodžiom pilnom pamokų dienom  gal spėsiu beveik kasdien pažiūrėti Simpsonus. Beje su Nina mūsų lauke užduotis dėl tos mergaitės Amelijos! Ir pastebėjom keista sutapima. Tai vienas iš tų nepaaiškinamų dalykų mano gyvenime. Amelija gimus 1904 metais, o mano spintelės toks kodas, jos gimimo diena spalio 31d. o Ninos spintelės kodas yra 1031, argi tai nekeista? Žinoma, kad keista! Visdėlto visą tai mano gyvenimui suteikia šiokios tokios įdomybės. Nors negaliu tikrai paskutiniu metu skustis, kad mano gyvenimas nuobodus ir šiaip neidomus. Aš tiesiog laiminga. Beje keista, mano broliukas turi drauge apie kuria as dar net nežinau ir jis man net nesakė, ot slapukas. Reikės šiandiena ji priremti ir viska sužinoti. O, man sekas, girdžiu ji lipant laiptais.

Įėjusi į Marko kambarį, Keitės pirmieji žodžiai buvo:
- Kas ji?
- Kas?, - nesuprato  Markas.
- Toji mergina su kuria mačiau tave salėje?
- Ai, tu kalbi apie Mise?
- Aaa... taigi ji Mise..., -susimasčius nutesė Keitė.
- Taip, o kas?
- O kartais jūs ne pora?
- Taip, kas nors ne taip?
- Man tik smalsu, nes pats nieko tai nesakai.
- Jei tau idomu kaip su ja susipažinau tai galiu papasakoti, - su šypsena pasake Markas.
- Uuu... pradėk vaikine, - ir abu nusijuokė.

Keitė klausėsi vis keisdama garsus, tai vienu metu ooo, kitu uuu ir pan. Ji džiaugėsi, kad brolis laimingas, nes tuo pačiu ji tai pat laiminga.

- Beje kaip matau tau pačiai šendiena sekėsi visai neblogai, - su šypsena pasakė Markas.
- Taip. Žinai keista, bet aš taip greitai prie visko čia pripratau, juk atsimeni kaip nenorėjau važiuoti, o dabar pažiūrėk, manęs iš čia neištemptu niekaip, na neibent reikėtu pamatyt Kornelija, kurios taip žiauriai pasiilgau, - nuliūdus pasake ji.
- Joooo... norėčiau ir aš ja pamatyt, suprantu tave. Juk buvo tavo geriausė draugė.
- Ji ir tebėra! Tik  dabar aš turiu dar viena drauge ir tiek.
- Aj beje, sesut, o kaip aprimo tie visi keisti dalykai?
- Oj ne, ne… Dabar aš busiu detektyvė žinok. Man reikia išsiaiškint viska apie Amelija, kuri žuvo man rodos mūsų namuose prieš 100 metų.
- Tu ką rimtai??? Aš girdėjau, kad daug kas šneka apie mūsų namą, bet pamaniau, kad istorija jaučiu perkurta gal 100 kartų.
- Oi, nesakyk, čia tikrai vaidenasi, aš jau mačiau ja žinok...
Ir Keitė viska papasakojo broliui, o jis visada ją išklausydavo ir nebuvo reikalo jam ja netikėti.
Laikas labai greitai slinko, jau kai abudu pradėjo tiesiog snaust sedėdami, nutarė eiti į lovas. Keitei užmigus jos kambaryje pasirodė Amelija, jinai ja stebėjo savo žaliom akim ir su plačia šypsena veide, niekas jos minčiu negirdėjo, ji jautė, Keitė padės išspresti jos problema, ji buvo nepaprasta mergina. Amelija neleis, kad pasikartotu toji tragedija, jinai neleis, kad kur kas 100 metų per Helouvyno vakarą buna atliekamos apeigos paaugliams iki 18 metų, šykart toji auka yra šešiolimetė Keitė... Amelijai teko patirti tas apeigas, po kurių ji buvo paaukota blogiui...