Partizanas (1 dalis)

Jono Gursko (gimė 1928 m. Spalio 22 d.) užrašai

Gimiau 1928 metų spalio 22 dieną Zarasų rajone Imbrado valsčiaus Pakapinės kaime. Jono Gursko šeimoje. Tėvas Lietuvos savanoris. Turėjo 18 hektarų žemės. Užėjus sovietams 1946 metais tėvus už pagalbą partizanams areštavo. Nuteisė tėvą septiniems, motiną trims metams laisvės atėmimo. Aš neturėdamas pilnai devyniolika metų likau su 96 metų senele ir 9 metų sesute.
Niekada neišblės iš atminties 1947 metų  rugpjūčio 28 diena. Nupjovus sėklinius dobilus apie 8 valandą vakaro į kambarį įėjo penki stribai. Vienas iš jų liepė rengtis ir važiuoti su jais. Senelė man įdėjo truputį maisto, bet stribas paėmęs numetė į krūmus palydėdamas žodžiais „sobake žrat nenado“.  Mašina buvo palikta atokiau namų. Joje laukė apie penkiolika stribų. Du žmonės jau buvo mašinoje, aš buvau trečias. Dauguma stribų buvo išgėrę. Iš karto mus nuvežė į Imbradą, o iš ten į Zarasų kalėjimą. Tai tipiškas tų laikų kalėjimas. Rūsys be langų ir ventiliacijos.
Vos prabudus ryte iškvietė tardytojas. Išklausinėjo viską nuodugniai. Kur, kada gimęs, kur mokeisi, ką pažįsti. Tai truko apie pora valandų. Atvedė vėl į rūsį. Čia jau radau merginą. Ji gyveno netoli mūsų, Čiomanaitė Abina.
Rytojaus dieną tardytojo klausimai pasikeitė. Ką žinai apie „banditus“. Pas ką užeina, kas turi ginklus, kas juos slepia ir daugelį panašių klausimų. Tokie tardymai truko apie pora savaičių. Per tą laiką negavau nei valgyti nei gerti. Tiesa iš prižiurėtojų atsirasdavo žmogiškesniu negu tardytojai. Jie naktį, kai niekas nematydavo, paduodavo puodelį vandens, o kai kada ir gabalėlį duonos.
Aš tardytojui pasakiau, kad nekalbėsiu tol kol neduos valgyt. Jo atsakymas buvo trumpas, „Prisipažink, tada gausi. “ Sako „mes apie tave žinom viską, reikalingas tik tavo prisipažinimas“. Bet prisipažinimas reiškia išdavystę. Todėl aš atkakliai tylėjau tvirtindamas, kad nieko nežinau.
Po dvejų savaičių mane nukirpo plikai ir pasakė, kad nuo šios dienos esu areštuotas ir nuvedė mane į kamerą. Kamera tai žemas, nešvarus, tvankus kambarys. Utėlių, blakių ir kitokio gyvio čia buvo privisę tiek, kad pirmą naktį negalėjau užmigti. Toks jausmas, tarsi gulėtum skruzdėlyne. Gultai paruošti tik pusei žmonių, todėl ir viršuje ir apačioj suguldavom dviem eilėm.
16 Rugsėjo, tai yra rytojaus dieną atvedė mane pas tardytoją Papovą. Jis man davė pasirašyti popieriaus lapą prirašytą rusiškai ir paaiškino, kad tai prokuroro sankcija mano areštui. Nuo šio laiko ir prasidėjo žiaurūs kankinimai. Sako „mes žinom, jog esi tėvynės išdavikas, tad geriau prisipažink tai, mažiau gausi“. Mano apsisprendimas buvo aiškus. Priesaikos nesulaužysiu, draugų neišduosiu. Geriau atkentėt pačiam, negu dėl tavęs kentės arba žus bendražygiai.
Gerai žmonės sako, kad juodžiausi darbai daromi naktį. Todėl tardydavo tik naktimis. Atsivedę uždeda antrankius, pasodina ant kėdės, kuri pritvirtinta prie grindu ir daro su tavim pagėręs žmogus ką nori. Jeigu jį dar galima pavadinti žmogumi. Daugiausia mušdavo per kaklą lentukėm. Matomai tai buvo jų gerai įsisavinta priemonė, nes nuo šitų smūgių labai greitai netenkama sąmonės. Bet ir tada nepalieka ramybėje, apipila šaltu vandeniu, atgaivina ir vėl tyčiojasi. Tai buvo ne vienintėlis būdas. Pastatydavo prie sienos ir liepdavo stovėti nejudant. Laikydavo tol kol krenti be sąmonės. Tada apspardo, apipila vandeniu ir vėl tas pats iš naujo. O kiek kartų degino su cigarete. Parūkęs tardytojas turėdavo malonumą ją užgesinti į tardomojo veidą, kaklą, rankas ar dar kur nors. Liepdavo rankas padėt ant stalo ir muša per nagus pačioje skaudžiausioje vietoje. Visą šitą pragarą praėjau ne aš vienas. Gal tas ir pridavė stiprybės, kada šalia tavęs guli toks pats iškankintas likimo draugas.
Tardydavo visada naktį, o dienomis neduodavo miegoti. Be miego, vandens, nevalgę, sudaužyti iki kraujų mes buvome labai nusilpę.
Spalio pradžioje, po dvejų savaičių kankinimo, man pasakė, kad liudininkai viską prisipažino, o tokius užsispyrėlius kaip aš, naikina. „Duodam tau paskutinį šansą prisipažinti ir išlikti gyvam“. Mano apsisprendimas buvo vienas. Neišduoti. Todėl nieko iš manęs nepešę išsivedė į koridorių, pastatė prie sienos ir iššovė. Aš jokio skausmo nepajutau, tik nieko neprisimenu, kaip ir kada aš vėl atsiradau tardytojo Papovo kabinete, ant žemės. Greta manęs nieko nebuvo. Po truptį prisiminiau, kad mane šaudė. Tačiau nei kraujo, nei skausmo nejaučiau. Aš pradėjau abejoti ar gyvas, ar ne. Taip man besvarstant įėjo Papovas. Liepė keltis ir gražino į kamerą.
Po šio įvykio praėjus porai dienų, mane nuvedė prie mašinos. Joje buvo prisėdę apie 20 stribų. Visi ginkluoti. Mane nuvežė namo, jie norėjo padaryti kratą ir atrasti ginklų. Tačiau mūsų namuose jie elgėsi kaip barbarai. Viską laužė. Kas buvo vertingesnio, krovėsi į mašiną. Mane pririšo per krūtinę vadelėm ir nuvedus apie 300 metrų nuo namų, įstūmė į ežerą. Jo krantas buvo apaugęs liūnu, bei gana status. Kaip tik plaukiu į krantą – stribai šaudo. Murgdė tol kol pamečiau sąmonę. Atsibudau ištrauktas į krantą. Kūną purto šaltis. Krūtinėje baisus skausmas, kvėpuoti sunku. Kiek atsitokėjus atsivedė vėl prie namų, pririšo prie klevo. „Kol neišdžiūsi – niekur nevešim“. Taip mane pučiant rudenio vėjui skandintą, alkaną, iškankintą džiovino gerą pusdienį. Senelės ligi manęs neprileido. O patys „liaudies gynėjai“, kaip dabar juos vadina, iš namų nešė viską ir korvė į mašiną. Aš tik girdėjau senelės maldavimą „Palikit nors patalynę, nes aš sena, sušalsiu“. Bet ne tokie žmonės buvo. Juos nei mažos sesutės, nei senelės ašaros nesugraudino. Sumetę viską į mašiną, įmetę mane dar pusiau šlapią, užsipylė akis alkoholiu ir grįžo į Zarasus. Šitą mano egzekuciją matė ne vienas kaimynas. Ne vienas matydamas tai nubraukė ašarą.
Po šios maudynės savaitę netardė. Paskum prasidėjo vėl tas pats. Smūgiai sprandan, deginimas papirosais ir kitokios efektyvios priemonės, nuo kurių greitai pameti sąmonę.
Tardymas baigėsi Lapkričio 28 dieną.
Tačiau deja prieš tai dar vieną būdą tardydami prisigalvojo. Kadangi aš tvirtindavau, kad esu tikintis ir negaliu meluoti, vieną kartą iškviestas pas tardytoją radau ant stalo padėtą kryžių, o jisai liepė žegnotis ir sakyti tiesą. Žinoma aš žegnojausi, tik jie neišgirdo to ką norėjo.
Taigi Lapkričio 28 dieną trys mėnesiai kančių. Praėjus tiek metų ir dabar neįmanoma pamiršti. Ir šiandieną negaliu suprasti kiek reikia būti nužmogėjusiam, kad galėtum taip iš žmogaus tyčiotis. Normalus žmogus su gyvuliu taip nesielgtų, kaip jie elgėsi su mumis.
Tą dieną mane nuvedė pas kažkokį uniformuotą kariškį. Jis viską išklausinėjo kaip tardytojas tardė, ar sutinku su kaltinimu ir t. t. liepė pasirašyti ir pasakė, kad tardymas baigtas. Aš pasijaučiau tarsi būčiau pusiau laisvas. Grįžus į kamerą draugai iš karto pastebėjo, kad aš nemuštas. Suprato, kad tardymas baigtas. Sakė „gaila, kad nėra veidrodžio, pasižiūrėtum kaip tu atrodai“. Jie mane apibūdino taip: plaukai pusiau balti (pražilau), veidas panašus į sunešiotą vyžą. Rūbai sudraskyti, sulipę sukrešėjusiu krauju. Kūnas purvinas, šašuotas, ūtelėtas.
Štai toks mano paveikslas po trijų mėnesių siaubingo tardymo. Nesvarbu kaip aš atrodžiau, bet širdyje jaučiau ramybę, kad jie manęs nepalaužė. Aš iškentėjau jų terorą, niekšybę. Ir jaučiausi už juos stipresnis. Po keletos dienų iš zarasų perkėlė į Utenos kalėjimą. Čia iš karto nuvedė į pirtį. Rūbus išdegino ir atvedė į 17-tą kamerą. Ji buvo skirta 13 nuteistųjų, o mūsų čia buvo patalpinta 178 kaliniai.
Iš Zarasų buvom aštuoniolika žmonių. Po Zarasų rūsių pasijautėm daug geriau. Pro dvejus langus matėsi dangaus lopinėlis. Gaudavom maisto, jau ir į lauką išvesdavo pusei valandos. Atėjęs gydytojas visiems padarė injekcijas nuo užkrečiamų ligų. Jau atrodo ir kalėjimas kitoks. 1948 metų Kovo 15 dieną, ryte pradėjo visus kviesti į koridorių po vieną. Supažindino su bausme. Mus 40 kalinių (koridoriuje) nuteisė „Maskvos asoboje soveščianije“. Trisdešimt kalinių po 25 metus laisvės atėmimo ir dešimt kalinių po dešimt metų. Jų tarpe ir aš. O teismas skambėjo taip: „Izmenik rodinij ST58-1A17-58-11 10 let išpravitelno trudovich lagerei“ Po nuosprendžio grįžom į kamerą nekalbųs, priblokšti, visi supratome – tolimesnis mūsų kelias... Sibiras, alkis, kančios ištisiems dešimčiai metų, daugumai dvidešimt penkiems. Ūtenoje išbuvome iki gegužės 15 dienos. Vis atveždavo naujų kalinių. Į mūsų trylikos vietų kamerą prieš etapą buvo apgyvendinta 225 kaliniai. Miegoti vietos neužtekdavo. Tai pakol vieni miegojo, kiti stovėdavo. Prie durų stovėjo paraša (gamtiniam reikalam atlikti) prie jos stovėt arba gulėt būdavo kančia, bet čia buvo pilna demokratija. Tą vietą keisdavom visi paeiliui.


P. S. Šiuos memuarus rašė žmogus, kuris yra baigęs 4 klases, kalba ir klaidos specialiai netaisytos