Kalendorius išrėkia, kad jau mažiau nei savaitė beliko iki pavasario (atgimimo, prisikėlimo ar kažkokio panašaus -imo). O manęs tai nedžiugina. Netgi atvirksčiai: aš bijau. Bijau visko - bijau bijoti. Žinau, visa tai vadinama paranoja ir šiaip stogo nuvažiavimu, bet... Aš sveika. Dabar tai tikrai. Nesuprantu žmonių, kurie mano (visada turbūt taip galvoja), kad aplinkiniai kažkokie psichiniai ligoniai, kad jiems reikia pagalbos ir panašiai. Jis vienas sveikas ir blaiviai protaujantis homo sapiens. Bla bla... Ir pastebėjau, kad kuo toliau, tuo daugiau tokių gudročių randasi (kaip grybų po lietaus).
Šiandien, valgydama musmirės formos apelsiną, žiūrėjau pro langą ir grožėjausi įsimylėjeliais. Mėlynieji žvirbliukai bučiavosi snapais. Paskui vienas iš jų įžūliai parodė liežuvį ir sparnu uždengė draugę. Supykau. Ar galima bučiuotis viešoje vietoje, o paskui dar liežuvį kaišioti? Suraukus antakius nušlepsėjau prie telefono: „pasiskųsiu policijai. Girdžiu tėtis klausia: „kam skambinsi?„ - Atsakau po nosim: „man gerai viskas, su policija noriu sumest sakinį“ Tėtis: „ką?„. Va taip ir prasidėjo. Turėjau visą incidentą papasakoti. Iš pradžių maniau, kad jis viską supras ir pats paskambins. Bet kur tau. Išvadino psichine su antžmogišku protu (“būsimi egzaminai tave taip veikia“... lia lia lia) ir visai dėl to nesigailėjo. O paskui sugalvojo nupirkti vaistų ir užrašyti pas psichopatų gydytoją. Niekaip nesuprantu. Ką aš tokio papasakojau, kad jis net apie tokius dalykus prabilo... Nesąmonė. Tiems žmonėms kartais durnacijos kyla. Turbūt viskas dėl streso darbe... Nieko, viskas bus gerai jam. Stiprus - susitvarkys.
Vėliau net tas pats musmirinis apelsinas man pritarė, o tėtis net ir juo nepatikėjo. Ką tada daryt? Kai nei iš šio, nei iš to tave pradeda laikyti lunatiku...
Po tokių pavadinimų iš tikrųjų galima tokiu pavirsti...