Rytas

Nebyliai šnabžda rytas: - Kada gi tu padvėsi?
Laižydamas spinduliais švelniausiais nuogą kūną.
Bet iš lovos per kančias keliesi,
Nuo pagalvės, įsispyręs, bandai atplėšti snukį.
Ir kaip visada prie lovos laukia viena šliurė,
Nes kita it tas šakalas pasislėpus tyko...
Kojas įspraudęs pro langą dar pažiūri
Kas per oras laukia – lis, ar jau palijo?
Akimis nedrąsiai per lubas prabėgi,
Tikėdamasis surasti jau paruoštą kilpą...
Nusivylęs link arbatinio pėdini,
Suvartot dozę kavos, kad bent vokus praplėštu.
Nejučia į rankas papuola peilis,
Iškreiptos mintys kirba, valdo
Taip noris įsibėgėjus iš visų jėgų širdin įsmeigti
Ir nematyt, nejaust to kasdieninio karo.
Stengies susivaldyt dantis sukandęs,
Nes tas pilstymas iš tuščio kiauran iš lėto varo į depresiją,
Prisiverti, eit į dienos šviesą, kumščius sugniaužęs,
Su mintim viena: - mirsiu, bet šitą dieną nugalėsiu...