O būdavo, susėdam prie palašo, užgrojam skudučiais. Visa gatvė riesdavosi iš pasitenkinimo. Vienas tik, kaimo paštininkas, negalėdavo pamiršti darbo ir vis pagiežingai caksėjo bedante burna ir BRAVŪRIŠKAI linksėdavo galva. Kartą menu, tame pačiame trepsėjimo įkarštį, tas pats paštininkas, į tą pačia linksinčią galvą dovanų gavo. Nepaisant nesutrinkančio laiškų ir siuntų srauto, kurių abiejų, tiesa, retai tepasitaikydavo, gatvė aiškiai atgydavo. Regis, ir zakristijonas, tokio našlio kalbų iškankintas, rasdavo savy dar jėgos, porą trejetą sykių įtrepsėt į skudučio ūbavimą. Beveik visada, kažkuriuo baliaus, kylančio nuo palašo, metu, uolus komjaunuolis bandydavo įtikint liaudį, kad komunizmas kažkuom panašus į alpinizmą – reikia daug ir sunkiai dirbti, o po to jau galima iš aukšto žvelgt į nudirbtą darbą ir nurungtą kalną, pavyzdžiui, sakydavo, į ameriką. Taip, visiem bešokant ir bešurmuliuojant, deja, užkimdavo skudučiais grojančių balsai, o ir gaida, kažkada smagiai siūbavusi, pasidarydavo neaiški ir darkyta. Tuo metu tas, kuris mažiau alaus išgėręs, vėlei nugirsdavo paštininko caksėsijimą bei prisimindavo nebaigtą darbą, o kur dar tą – kuris net nepradėtas... Daugiau išgėrę, tuo metu, jau ieškodavo “pas ką? ” arba jau rasdavo “už ką”. Sėdim po palašu ir jaučiam, cituojant uolujį komjaunuolį, “kaip viskas grįžta į savo vėžias! ”. Dėl visų tų dalykų, mes su kitu skudučiams prijaučiančiu, ir mylėjom mūsų bedantį paštininką.
kadangi lapė tu esi varinė, tai, cituojant kanados profsąjungos atstovus, ir galva tokios lapės varinė varinė privalo būt. varis ir pilkosios smegenų ląstelės ne draugės/draugai. sėkmės tau gyvenime, metale.
Nesuprantu, kodėl žodis "bravūriškai" išskirtas? Nematau jo aktualumo tekste ar duotajame sakinyje.
Aprašytam prisiminimui mano požiūriu trūksta sklandumo, aiškumo.