Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vergų turguje buvau vienas iš tų, į kuriuos čionai spoksojo gausiai susirinkusieji – moterys, vyrai, netgi vaikai.
Narvai su vergais buvo sustatyti palei kažkokių pastatų sienas, ant pakylų. Sustumti ratu, kad žiūrovai galėtų nekliudomi vaikščioti ir rinktis prekes. Mačiau panašius vaizdelius ne kartą, tačiau nė už ką nesitikėjau, kad galiu atsidurti narve, vergo kailyje.
Ir aš iš tiesų jaučiausi „vergo kailyje“, kadangi nei rankos, nei kojos, nei pilvas nebuvo mano. Mūvėjau suplyšusias kelnes, batų man nedavė. Varganas drabužis su skylėmis pažastyse greičiausiai tiko prie veido, kurio nemačiau. Buvau liesesnis, beveik perkaręs. Išpešiota barzda ir ūsai, plaukai senokai nekirpti ir neplauti, dvokė pelkių dumblu. Ant kairės rankos riešo juodavo įdagas – kažkoks ženklas. Greičiausiai jis reiškė, jog esu kažkieno nuosavybė. Įtempęs raumenis pajutau vangumą – kūnas nebuvo ištreniruotas...
- O šis kas toks? – prie narvo stabtelėjo senyvas žmogelis, nudelbdamas mane beveik niekinančiu žvilgsniu. – Ką jis gali?
- Neapsigaukite, tamsta, - iš kažkur išdygo pirklys. MANO pirklys. – Jis tik atrodo silpnas, nes senokai valgyti gavo. Stiprus kaip reikiant, gali daug darbų dirbti. Norite išbandyti?
- Neužkalbinėk man dantų, Amnokai, - suniurzgė senis. – Ir kvailys pastebėtų, kad elgeta buvo. Man reikia stipraus vergo, kad  vežimą patrauktų. Nagi, rodyk normalius vyrus!
Jiedu nuėjo apžiūrėti „normalių“ vyrų, palikę mane ramybėje. Keliuose narvuose išvydau sėdinčius visai gerai įmitusius, raumenimis aptekusius vyrukus. Tik jų žvilgsniai buvo kažkokie išsekę, jų povyzos bylojo apie pasidavimą. O ir švytėjo jie gana silpnai, tarsi būtų jau mirę – melsvai, žalsvai, kai kurie netgi baltai.
Gretimame narve, kitoje pusėje, pastebėjau gulinčią moterį. Regis, ji miegojo arba buvo be sąmonės. Gal iš alkio, o gal kelionė išvargino. Nepažinojau jos.
Ne, Liceros nebuvo nė viename iš narvų, greičiausiai ją pardavinėjo kažkur kitur, kaip geresnę prekę.

Tačiau kas nutiko mano kūnui? Tai buvo bene svarbiausias klausimas, dabar kvaršinęs man galvą. Labai tikėjausi pasikalbėti su kažkuo, kas galėtų atsakyti į šią mįslę, tačiau artimiausia mano kaimynė miegojo, o kiti vergai buvo toli. Minia triukšmavo pernelyg garsiai.
Kažkuriuo metu per visą aikštę nuskardėjo žemas, vibruojantis garsas, lyg didelį varpą kas būtų kūju trinktelėjęs. Galbūt tai buvo kažkoks vietinis laikrodis, o gal šiaip ženklas, reiškiantis kažko pradžią ar pabaigą.

- Ei! – pašaukiau pirklį, grįžtantį atgal surūgusiu veidu. – Kaip aš čia atsidūriau?
- Užsičiaupk, - suniurzgė šis, pasikasydamas pilvą. Nusisukęs apsidairė pirkėjų, tačiau, neišvydęs nė vieno, dar labiau surūgo. Kiek pastypčiojęs vietoje, pasitaisė kepurę su užkišta nedidele plunksnele. Jis švytėjo auksine šviesa, beveik kaip Licera.
- Kodėl mano kūnas kitoks? Ką man padarei? – neatlyžau.
- Negirdėjai? – supyko jis. – Tylėk ir šypsokis, verge! Gal kas nors susigundys tavo bedante šypsena!
Pirštu pasitikrinau dantis.
- Bet kad dantys vietoje...
- Tai tuoj nebus vietoje, jeigu dar kiauksėsi! – suriaumojo jis, graibydamas prie diržo prikabintą rimbą. Pabandė atsegti, tačiau sagtis pasirodė beesanti užstrigusi, o kantrybe pirklys, regis, nepasižymėjo. Jis greitai liovėsi, numojo ranka ir vėl susikaupė, stengdamasis pamatyti pirkėjus. Porą kartų šūktelėjo, girdamas mane kaip „vergą iš Tsiklono“. Kas buvo tas Tsiklonas, neturėjau nė menkiausio supratimo. Dar surėkė apie vergę iš ten pat. Jau geriau – keli kaipmat prišoko pasižiūrėti miegančios moters. O ši pagaliau atsibudo, baksnojama rimbo kotu.
Atsimerkusi pasirėmė ranka, pakilo ir nustebusi apsidairė. Greičiausiai miegojo visos kelionės metu.
- Varganai išlaikyta, - pakomentavo kažkuris. – Gal tu jų nešeri, Amnokai?
- Vakarienę jie visada gauna, - atsikirto šis. – Tik to man betrūko, kad vergas iš bado pastiptų neparduotas! Štai, pasižiūrėk!
Jis sugriebė moters ranką ir timptelėjo pro grotas, parodydamas riešą galimam pirkėjui.
- Liko mėsos, matai?
Keli vyrai nusijuokė, o moteris piktokai įtraukė ranką atgal.
- Ką čia darai, iškrypėli? – piktokai paklausė ji, susigūždama narvo vidury. – Kur aš?..
- O tai gražiausia! – suplojo rankomis vienas iš apžiūrinėjančiųjų, - svetimšalė! Amnokai, nejau ji net mūsų kalbos nesupranta?
- Hmmm... – suniurnėjo pirklys, gerokai sutrikęs.
Aš nustebau – puikiausiai supratau, ką pasakė moteris ją nužiūrinėjantiems vyrams. Ir jeigu aš supratau, o jie ne, tai...
- Licera? – šūktelėjau nepažįstamajai. – Licera, čia tu?
Kuomet moteris skubiai apsidairė, išgirdusi vardą, man abejonių neliko. Iš tiesų – gerokai vyresnė nepažįstamoji, prabilusi Alibaho kalba, turėjo būti mano mokinė!
- Aš čia! – pamojavau jai. – Edvardas...
Ir tą pačią akimirką stryktelėjau į šoną, nes pro virbus vidun įsirangė pirklio rimbas, ketindamas mane paglostyti.
- Ar aš tau neliepiau tylėti, valkata?! – suriko pirklys, šmaukščiodamas rimbu orą. Vieną kartą pataikė, tačiau nestipriai. – Sėdėk ten ir tylėk, antraip vakarienę, prisiekiu, matysi tik iš labai toli.
- Edvardas? – moteris žiūrėjo į mane išpūtusi akis. – Ne, tu negali...
- Pažiūrėk į save, Licera! – nekreipiau į pirklį dėmesio. – Mūsų kūnai nebe tie!
Ji kilstelėjo rankas, sugniaužė pirštus ir giliai įkvėpė, išsižiodama iš nuostabos, o gal ir siaubo.
- Na palauk, mudu dar pasikalbėsime! – pagrasino pavargęs pirklys. Jis susivyniojo rimbą, ketindamas pasikabinti prie šono. – Parduosiu tave už pusę kainos kokiam nors iškrypėliui!
- Tu mane ir taip iškrypėliams parduosi, - atsikirtau, – už bet kokią kainą, storas maitėda. Ką man dar prarasti?
Jis išraudo, rimbas vėl išsivyniojo visu ilgiu, tačiau tik vangiai pliaukštelėjo per virbus. Žiūrovai kvatojo iš mūsų apsižodžiavimo, o tai pirkliui ne itin patiko. Galop jis paliko mane ramybėje, grįžęs prie Liceros narvo, kur moterį apžiūrinėjo gerokai daugiau susirinkusiųjų.

Žiūrėjau, kaip jis pardavinėja ją, bečiupinėjančią savo rankas, kojas, nušiurusius plaukus, besistengiančią suvokti, kas nutiko. Pardavė senyvam vyrui už nežinia kokią sumą. Gavęs pinigus dėbtelėjo į mane nuožmiu žvilgsniu, tačiau aš jo kažkodėl nebijojau. Stengiausi įsidėmėti pirkėją, traukiantį Licerą iš narvo už grandinės. Ji dar bandė man kažką pasakyti atsipeikėjusi, tačiau nesupratau per minios šurmulį. Ją nusivedė, besigręžiojančią atgal. Pirkėjas ir vergė netrukus dingo man iš akių.
Pradingo ir pirklys su pinigais. Greičiausiai nuėjo jų suskaičiuoti ir kažkur paslėpti. Prie narvų vėl įsivyravo ramybė, nors minia nesiliovė šurmuliuoti nė akimirkai.

Po nežinia kiek laiko išgirdau vėl ataidint tą patį žemą garsą. Kažkas vėl daužė įsivaizduojamą varpą dideliu įsivaizduojamu kūju. O narve buvo velniškai nuobodu. Manimi susidomėjo vos du žmonės, tačiau užteko man leptelėti nešvankybę ir jie nuėjo šalin spjaudydamiesi. O juk galėjo išsitraukti kardus ir pabandyti mane užmušti – gal būtų sulaužę grotas ir dabar galėčiau pasprukti?..
Turėjau tokį kvailą planą – sulaukti vakaro tamsos ir tada pabandyti pabėgti. Deja, per vėlai susigriebiau, kad vakarų čia nebūna. Teko kurpti naują planą.
Deja, čia ne tik laikas vangiai tekėjo – čia netgi planai planavosi ypač sunkiai. Gal man visgi vertėjo apsimesti geručiu, kad nupirktų kas nors?.. Jeigu Amnokas tęsės savo žodį ir vakarienės neduos, po kažkiek laiko atrodysiu dar kūdesnis, o jėgų liks ne kažin kiek. Antra vertus, parduotas būsiu kaipmat surakintas ir stebimas, kad nepadaryčiau kvailystės. Kaip bepasisuksi – taip blogai.

---

Mintyse skaičiavau kupranugarius, bandydamas bent kiek įsivaizduoti laiką. Nuo tada, kai Licerą išsivedė, suskaičiavau jų dvidešimt keturis šimtus. O kai vergų turguje staiga ėmė mažėti žmonių, per kopą peršoko trisdešimt penktas šimtukas. Aprimusį šurmulį akimirkai nutraukė tas pats žemas skambesys, reiškiantis velniai žino ką...
- Nagi, nususę šunys! – Amnokas pasirodė prie narvų su vienu vergu, nešančiu dėžę. – Spėkit, kas vakarienei!
- Kad ir kas būtų, duok daugiau! – gailiai paprašė vienas drūtesnis, kuriam greičiausiai buvo visai prastai nuo bado. Jeigu man lemta čionai sėdėti kelias dienas, greičiausiai pamatysiu, kaip jis pamažu netenka savo raumenų.
- Duona ir vanduo, - burbtelėjau. – Dievų maistas...
- O tu, giedoriau,  gausi tik vandens, - piktdžiugiškai išsiviepė pirklys. – Šaukštelį. Še, laikyk!
Jis išsitraukė iš kišenės nedidelį samtelį, pasėmė iš dėžėje nešiojamo indo vandens ir šliūkštelėjo man į veidą.
- Užsikrušk, - palinkėjau jam, apsilaižydamas. – Koks šiame mieste pats šlykščiausias žodis, ką? Nagi, vyrai, pasakykit, noriu pavadinti juo šitą storą apsitriedusį pirklį, kuris mus visą dieną stengėsi iškrypėliams parduoti. Žinot, kodėl stengėsi? Nes jis pats mažas, storas iškrypėlis. Štai kodėl jis taip gerai su pirkėjais susišneka...

Sprendžiant iš kitų vergų išraiškų, aš ką tik padariau labai didelę klaidą. Pirklio veidas sutrūkčiojo iš įniršio, tačiau jis nepuolė manęs vaikytis su rimbu – narvas tokiai pramogai visai netiko. Jis nusispjovė į mano pusę ir tylėdamas nuėjo pamėtyti vergams duonos. Tarsi nusprendė nekeipti į mane dėmesio. Paslapčia vyliausi, kad jo viduje kunkuliuojantis įniršis galų gale išsiverš pro kraštus ir jis ateis manęs vėliau. Žinoma, ne maitinti.
Pašėręs savo prekes, storuliukas dingo kažkur už narvų, kur stovėjo jo namelis. Ir nesirodė taip ilgai, kad vėl pradėjau skaičiuoti kupranugarius.
O gal jis buvo iš tų, kurie, mirtinai įsižeidę, apsikabina pagalvę ir verkia per naktį? Tada nieko gero – man belieka susirangyti ir bandyti užmigti. Alkanas, užrakintas narve su patikima spyna ir storomis grotomis, dargi ne savo kūne. Aš pats sau visai nepavydėjau. Dar kiek, ir pats būčiau apsikabinęs pagalvę, jeigu tik turėčiau tokią.
- Edvardai, - išgirdau dvelktelint vėją.
Kilstelėjau galvą ir apsidairiau nustebęs. Aplink narvą nieko neišvydau. Pirkėjų nebebuvo, tik pavieniai praeiviai. O ir balsas buvo vos girdimas, galėtum palaikyti beveik mintimi.
- Edvardai, čionai...
Atsisukau į pilkų akmenų sieną. Iškišęs pro grotas ranką, priglaudžiau delną prie gruoblėto, šalto paviršiaus.
Akimirkai nelygiame paviršiuje išryškėjo neryškūs, melsvi veido kontūrai, pažįstami kuo puikiausiai.
- Būsiu šalia, - pasakė Emerzidė, padovanodama man šypseną. Tada vėl pranyko.
- Pasikalbėsime, kai būsime vieni, - dvelktelėjo vos juntamu vėjeliu. – Tavęs ateis...
Pajutau stiprų palengvėjimą. Kurį laiką dar stovėjau, įsitvėręs virbo ir prispaudęs delną prie sienos. Visgi nebuvau beviltiškai vienišas.

---

Dar po kažkiek laiko turgaus aikštė tiek ištuštėjo, kad praeivius buvo galima skaičiuoti ant pirštų. Jau buvau visai netekęs kantrybės, beveik snūduriavau, kai išgirdau juos, besiartinančius prie manęs.
Amnoko jų tarpe nebuvo, o trys vyrukai nepanašėjo į geraširdžius pirkėjus. Visi trys buvo ginkluoti kalavijais ir švytėjo sodriai oranžine šviesa.
- Traukis nuo durų, - vienas atstatė smaigalį į mane ir aš nenoromis susigūžiau atokiausiame kampe, kur (mano manymu) jis negalėjo pasiekti.
Vienas iš jų sugraibė raktą ir atrakino gremėzdišką spyną. Tada jau trys kalavijų smaigaliai sužiuro į mane. Jų savininkai patenkinti išsiviepė.
- Lipk lauk, eisime pasivaikščioti! – įsakė vienas jų.
- O... kur? – cyptelėjau.
- Pamatysi. Lipk, arba šiknoj antrą skylę padarysiu!
Toje vietoje dar vienos skylės man nereikėjo, todėl antrą kartą nebesispyriojau. Išlipau ir sukandęs dantis iškenčiau pirmus niuksus, kuriais mane paragino eiti.
Negalėjau patikėti, kad Amnokas kerštą patikėjo trims pašaliniams. Nejaugi jam pačiam visai nesmalsu, kas su manimi bus daroma? Po to, ko jam prišnekėjau?
Neketinau tuo patikėti. Mano instinktai rėkte rėkė, kad pirklys bus ten, kur mane trijulė nuves. Jis tiesiog negali praleisti progos, nė už ką jos nepraleis! Kerštas – universalus tarp bet kokių žmonių. Jeigu degi kerštu, tu tiesiog privalai būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir sudegti saldžioje liepsnoje.
- Čionai, - pajutau deginantį bakstelėjimą į koją ir sukandau dantis. – Greičiau!
- Gerai, tik nemuškit... – suinkščiau gailiu balsu.
- Užsičiaupk ir kilnok padus.
Mes nuėjome pakankamai toli nuo turgaus. Man beveik neberūpėjo, kokiais labirintais mane veda – miesto vis tiek nepažinojau.
Galop atėjome į uždarą, erdvų kiemą, grįstą raudonais akmenimis. Pakraščiai buvo apsodinti dailiais krūmeliais, įmantriai išraityta vaga čiurleno vanduo. Kiemo viduryje, per tą mažiuką upelį vedė medinis tiltas. Irgi toks pat mažiukas.
Geriau apsidairęs, išvydau ir stalą tolimame kiemo gale, kur mūsų laukė keli žmonės. Tarp jų, savo dideliam džiaugsmui, išvydau ir pirklį.
Kai pasiekėme mažiuką tiltelį, jau galėjau padoriau apžiūrėti ir kitus susirinkusius.
Vienas iš Amnoko svečių buvo jaunas vaikis juodais plaukais ir pakankamai nekalto veidelio. Jis smalsiai stebėjo mane, greičiausiai nelabai nutuokdamas, kas čia vyksta. Jaunas buvo. Ir kažkoks liesas, tarsi ligos gainiojamas. Geriau įsižiūrėjęs pastebėjau, kad jo kojos įtvaruose, gana stipriai suveržtos diržais. Buvo šiek tiek panašus į pirklį, savo tėtuką...
Trečioji prie stalo sėdėjo gana daili, ne pirmos jaunystės moteris. Greičiausiai Amnoko žmona.
Galėjau įžiūrėti netgi jos šiek tiek šaltoką žvilgsnį – mano naujosios akys buvo gerokai skvarbesnės už senąsias. Taip, pirklio išrinktoji greičiausiai daug kuo panašėjo į savo vyrą, tik sūnelis itin tolokai nuo giminės medžio nuriedėjo. Tėveliai spindėjo auksu, tuo tarpu vaiką gaubė melsvas švytėjimas. Ir kaip jiedu jį prižiūri, kai abu turėtų deginti nuo jo?..
Kai pasirodė melsvai švytinti tarnaitė, nešina padėklu, nukrautu užkandžiais, sidabriniais stalo įrankiais ir gėrimais, viskas daugmaž susidėliojo į savo vietas.
Dar ten buvo du sargybiniai budintys šalia besiilsinčių. Beveik tokie pat jauni ir rūstūs, kaip ir mane lydintys.

Vienas iš trijų palydovų niūktelėjo man žengti dar kelis žingsnius, o tada kirto plokščiąja kalavijo puse per kelius, priversdamas suklupti. Sugniaužęs petį paspaudė, neleisdamas pakilti. Pernelyg daug ir nesimuisčiau, likdamas klūpoti. Kol kas, sprendžiant iš visko, kažkas man turėjo tarti žodį. Tarnaitė neskubėdama išdėliojo indus, išpilstė gėrimus ir pasišalino.
Apsirikau. Matyt, prisižiūrėjau egzekucijų Alibahe ir Nakroje, kur prieš nukertant galvą miniai visados pasakydavo kažką, kas priversdavo visus džiugiai sušurmuliuoti.
Pirklys žiūrėjo į mane, neslėpdamas pašaipos. Tiesiog sėdėjo, laikydamas rankoje kažkokio gėrimo pilną taurę ir šypsojosi. Tik po kažkiek laiko, pakankamai prisimėgavęs tyla ir savo pranašumu, linktelėjo vyrams.
- Pradėkite.

Trijulė neturėjo nei diržų, nei rimbų. Vadinasi, mano kankynė nebus labai ilga – viso labo lėtai sukapos į gabalus.
Jie buvo stipresni, jaunesni ir dar ginkluoti.
Aš teturėjau patirtį ir geresnes akis. Kiek begalvojau apie savo padėtį, man niekaip nesisekė sugalvoti jokio tinkamo plano. Į mano ŠIAS rankas dar nebuvo pakliuvęs joks kalavijas. Ar pajėgsiu iš viso ginklą nulaikyti? Alkanas, nusilpęs?..

- Stok, - įsakė vienas iš trijų, o mane laikantys gniaužtai atsileido.
Lėtai pakilau, jausdamas ne itin guviai besilankstančius kelius. Kažkodėl negalėjau nuleisti akių nuo pirklio žmonos, nors ši man ne itin patiko. Lyg laukdamas malonės iš kažko, aukštesnio už pirklį. Galbūt vėlgi prisižiūrėjau kokių nors negarbingų dvikovų, kuomet damos bandydavo išgelbėti žudomą nelaimėlį, pasiūlydamos apsunkinti pramogą – duoti šiam ginklą.
Ne, ji neketino duoti man ginklo. Netgi suluošintas vaikas žiūrėjo į mane neslėpdamas smalsumo, greičiausiai nelabai suvokdamas, kodėl turi dalyvauti čia ir žiūrėti į visa tai.
Visa ši šeimynėlė atrodė lyg keista mįslė be tinkamo atsakymo.

Atsidusęs susitelkiau į savo priešininkus, kuriems jau buvo pats metas pradėti.
Jaučiau juos tris, stovinčius už nugaros ir truputį nusistebėjau, kad esu apsuptas tik iš vienos pusės. Prieš mane tebuvo pirklio šeimyna ir du sargai, kurie, sprendžiant iš povyzos, nesitikėjo didelių problemų.
O be reikalo.
Pirklio žmonos akys išdavė, kad man už nugaros kažkas tuoj įvyks labai negero, kuo tikrai neapsidžiaugsiu. Ji staiga išplėtė jas, pasiryžusi nepraleisti nė akimirkos malonumo.
Šastelėjau į priekį, užuot pasitikęs savo priešininkus. Šeimyna prie stalo apstulbo iš netikėtumo, du sargai nusičiupo už ginklų rankenų, tačiau man ne tas rūpėjo. Ant stalo gulėjo vieninteliai ginklai, kuriuos galėjau lengvai gauti – sidabriniai peiliukai kepsniui atpjauti. Nusitvėriau po vieną į delną ir atsisukau – vyrukas kaip tik nusilenkė man, darydamas platų mostą kalaviju. Turbūt ketino nukirsti kojas.
Sviedžiau iš visų jėgų, taikydamasis į minkščiausias vietas. Mane pagarbinęs gavo į akį, kitam ne taip pasisekė – susmigo į gerklę, palikdamas kankintis. Trečias suriaumojo iš pykčio, akimirksniu tapdamas raudonas visomis prasmėmis. Jis užsimojo ir pasileido į mane.
Ant stalo liko tik vienas sidabrinis peiliukas ir jis gulėjo tiesiai prieš pirklio žmoną. Kai pabandžiau jį pasiekti, į stalą smogė sargybinio kalavijas, sutrupindamas lėkštes su užkanda ir vos nenurėždamas damai rankos.
- Gyvuly! – springdama suriko moteris, šiurpdama dėl vos neįvykusios nelaimės.
Tada atsibudo ir pirklys. Jis nuvirto atbulas su visa kėde, siekdamas kažkokio daikto. Šastelėjau į šalį, kad negaučiau nuo paraudusio priešininko kirčio. Šmaukštelėjęs orą toje vietoje, jis iš didelio įkarščio nurėžė galvą visai ne tam, į kurį taikėsi – luošam vaikui. Ir tai ne visą, o pusę. Tai išvydusi motina apalpo, o pirklys, nusitvėręs savo senąjį rimbą, užsipuolė ne tą, kurį planavo.
Išvydęs savo atžalą negyvą, jis sustūgo iš pykčio ir užsimojo ant samdinio, sutrenkdamas šiam veidą (ir greičiausiai iškratydamas smegenis).
- Silpnaproti prakeiktas! – įsiutęs lupo vaiko žudiką, pamiršęs mane ir viską, kas dėjosi aplinkui.
To aš jau negalėjau pavadinti nei kova, nei karu. Panašėjo į pamišėlių grotą, kur šurmulys kyla vos pamačius maisto davinį. O ir prasidėjo viskas ne itin vykusiai – štai ką reiškia neturėti jokio aiškaus plano...

Būčiau visai neatkreipęs dėmesio į likusį sargybinį, jeigu ne šio klyksmas man už nugaros. Atsisukęs išvydau jį, bemakaluojantį ore, bandantį pasprukti nuo melsvo vaiduoklio. Emerzidė stengėsi jį nuvyti šalin. Kalavijas gulėjo kruopščiai nupjautoje žolytėje, pamirštas ir nenaudojamas. Pakėlęs pajutau svorį, kokio nejutau nuo tų laikų, kai kalvis davė palaikyti nebaigtą kalti geležtę. Visgi buvau silpnas (o gal tik nusilpęs) ir naudos iš manęs nebuvo daug.
Emerzidė dingo, palikusi sargybinį ramybėje. Jis vis mojavo, lyg dar jaustų deginimą. Pribaigiau jį taikliu smūgiu, jausdamas šiokį tokį pasišlykštėjimą. Tai nebuvo garbinga kova. Antra vertus, aš niekados nejaučiau didelės meilės prekiautojams žmonėmis. Bent tuo galėjau pasiguosti.

Liko pirklys, pirklio talžomas samdinys ir graži, tačiau ne mano skonio ponia be sąmonės. Kol prisiartinau prie pirmųjų dviejų, samdinys galop neteko kantrybės ir susmeigė durklą savo ponui į krūtinę, nutraukdamas šio talžymą ir savo kančias. Man beliko nuleisti kalavijo geležtę į samdinio krūtinę einant pro šalį.

Dabar liko tik viena priešininkė, o ir ta pati beginklė ir dar mieganti. Atsibudusi ji greičiausiai nenorės kautis su manimi. Čia buvo pakankamai negyvų, kuriuos reikėjo apverkti.
- Dar ne viskas, - sužibo vaiduoklis šalia. – Jie tuoj sugrįš.
- Apie ką tu?
- Mirusieji tuoj sugrįš, - Emerzidė parodė į žemę. – Taip kaip aš grįžau, Edvardai. Čionai visi grįžta. Mums reikia skubiai dingti, antraip jie nuo tavęs neatstos, nuolat atkreipdami kitų dėmesį. Eime, aš radau ramią vietelę, kur galėsime pasikalbėti.
Ji parodė į vartus kitame kiemo gale, pro kuriuos mane įvedė.
Numečiau kalaviją, pagriebiau negyvo samdinio durklą ir dar kumpį nuo stalo, kuris kvepėjo ypač gardžiai.

Jau gerokai paėjėjęs už vartų išgirdau moterišką klyksmą, pasivijusį mane iš beprotybės vietos. Pirklio neapykanta sudegino jį patį ir dar šešis žmones. Gimė nauja neapykanta, kurios tikėjausi nepatirsiąs. Jos aidas  persekiojo tol, kol Emerzidės vedamas uždariau senas duris paskui save.
2009-06-30 08:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-30 20:25
Sauleta naktis
PUIKIAI
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-30 09:25
Varinė Lapė
Kuo toliau tuo painiau :)
Įdomu, kur kūnas pasidėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą