Atsivertimas (juodraštis)

Iki miesto centro atvažiavusi autobusu, kas rytą kildavau laiptais į kalną ir eidavau į darbą per senais medžiais apaugusį parką. Jo teritorija buvo apsėta žole, prie takelių vasarą stovėjo suoliukai, o takeliai buvo rūpestingai prižiūrimi. Tik tas parkas dažniausiai būdavo tuščias ir nykus. Žiemą jame karaliaudavo varnos, savo kranksėjimu ir triukšmu nemaloniai nuteikdamos pavienius praeivius.
Kaskart apsižvalgydavau aplinkui įkėlusi koją į tą baugiai nykią teritoriją.

Į miestą vangokai slinko pavasaris. Rytais paspausdavo šaltukas ir žemė apsitraukdavo tarsi plona apstingusia plutele, panašia į ką tik iškeptos duonos, kurios nei nulaupysi, nei nupjausi, nes ji trupa, kai tik prisilieti. Panaši plutelė rytą traškėjo po mano kojomis. Parke tvyrojo lengva miglelė, vos vos priblėsindama vaizdą parko, kuris užėmė nemenką plotą.

Artinausi prie parko vidurio. Staiga nustebusi ir tiesiog nustėrusi sustojau tarsi prie pat kapo duobės krašto. Ji žiojėjo tako viduryje apvesta juodai paryškintais kraštais. Šalia jos kita, toliau dar ir dar... Visos kapinės... Nuo parko vidurio visas plotas buvo nusėtas tarytum ką tik neseniai užkastų ar praraustų kapo duobių, lyg iš jų kas nors būtų išlindęs ir apibarstęs išraustą paviršių žemėmis. Vaizdas buvo pritrenkiantis ir kraupus.

Galvoje tvenkėsi įvairios sunkios mintys. Atrodė, lyg kokios nežemiškos būtybės naktį būtų iš jų prisikėlusios, susiliejusios su miglele ir dabar plaukiojančios parke ir stebinčios mane, žvelgiančią į tą keistą reginį.
„Kaip taip gali būti: žmogus numiršta, jį užkasa ir jis niekada nebegrįžta į žemę, – svarsčiau trumpam užsimiršusi, kur esu. – Bet kodėl žemė tarsi nužymėta kapais? Labai simboliška... “
Tarsi užrėžtos kapų duobės buvo nusėjusios nemenką parko dalį. Čia, matyt, kažkada labai senais laikais turėjo būti laidojami žmonės.

Ir netikėk, žmogau, Dievo galybe. Po visos šitos sovietinės bedievystės ir ateizmo skleidžiamos bedvasybės lavinos tarsi atsivėrė akys, kad kažkas galingesnio ir kilnesnio, tvarkančio kiekvieno iš mūsų gyvenimą, stebintis kiekvieną žingsnį ir atvedantis ten, kur tau reikia būti lemtingą akimirką, yra visatoje. Galbūt ir man tą rytą buvo suteikta galimybė iš naujo įsitikinti, kad pasaulį valdo dieviška mintis ir nuo manęs visiškai niekas nepriklauso. Atrodė, kad stoviu ant duobės didžiulio kapo, kuris prasivers ir į jį sugrius bebaigiantis pūti pasaulis su visa bjaurastimi: melu, vagystėmis, žudymais ir visomis tomis blogybėmis, kurios labiausiai iškreipia žmogaus gyvenimą, padaro jį veidmainišką ir nenormalų. Mano mintys sukosi aplink tą atgrasų purvą, kuris kasdien liejosi iš ekrano, spaudos puslapių, interneto svetainių.

Rūkas pamažu kilo aukštyn, o debesies pakraštyje suspindo saulė, tai slėpdamasi, tai vėl išnirdama iš pilkšvai purios padangių eldijos. Akyse pasidarė šviesu tarsi atsitokėjus po ilgo stingulio ir bedievystės triumfo.

Spaudoje tądien perskaičiau straipsnį apie parke buvusias reformatų kapines ir toks sutapimas pasirodė gerokai keistas.