kai išskris paskutinis

kai imi ir įtiki radęs širdies pakraštį,
o lakštingala naiveté suokia lyg iš dainyno –

po palangių skarda akiniuoti voriukai įjunka
tylomis regzti skraidyklę savo kelionei.

nors dienos pačiam įsauly, o naktys – ant šieno,
ir lengvi sviediniai, ir lengva pasitikėti –

aure – anie jau išlankstę languotą atlasą
žolių skriestuvėliais brėžia – į Pietus.

dar neišduota – lūpos gviešiasi dugno,
skirtukas jaukiai įmigęs vasaros knygoj –

ir nė nedingteli – drąsiausi jau meldžia gūsių
virsti vėjo vaiduokliais, saulės pilotais.

ant tavo kaktos tokiam nutūpus pasiskolinti plauką –
būk šykšti – kai išskris paskutinis – mus iškirs.