Žiemos pasaka

Pulsuojanti širdis sutvisko ledinėj pasakoj. Sukibę į kekę šviečia raudoni žiemos žibintai ir dvi blizgančios akys. Basa mergaitė, pamesta miške. Kas pakels ją iš pusnies? Sustiręs medis tiesia šaką, bet po sniegą pabyra uogų karoliukai. Kas suklupusią pakels, kas pasakys, jog viskas baigta? Dega pėdos raudonai it šermukšnis. Nepražys žibuoklės viduržiemį. Šnabždesys išsilieja į dangaus mėlynę ir nuplaukia debesiu tolyn. Tylu miške žiemą. Krenta tyla snaigių žvaigždutėm nuo apšarmojusių šakelių, sniegena pramerkia juodą akį. Sklaidos tyla pusnų deimantais.
Papuošta ledo karūna žengia karalaitė. Nuaustus iš paskutinio saulės spindulio kailinukus padovanoja. Bet griežtas priesakas palydi lipšnius žodžius. Mergaitė krūpteli.


Užpustytu takeliu eina ji, raudonas žibintas kelią tiesia. Pasakų baisūnai, nuo knygų puslapių nušokę, seka paslapčia. Baimė kausto vaikišką širdelę. Vėjas nudreskia paskutinį surūdijusį lapą.

Neatsigręžk!

Tamsa jau lipa ant kulnų, negailestinga ir kraupi, užmigusiuose kamienuose atgyja žvėrių pavidalai. Apmirusi širdelė, virpa rankoj žibintas.

Nepulk neviltin...

Baimė užšaldo akis, bet dar ne pabaiga. Sustingsta mergaitė miško vidury šermukšnio uogoms degant. Kaip akmuo nejudri, nusigandus, nuo ašarų akla. Šnabždesiai vilnija lyg tinklas, tamsų maišą siūdami.

Nepasislėpk! Tavo vardą jei šauks.

Kelia koją žingsniui, žybteli pėdsakas sniege, blizga baltos susipynusios medžių šakos. Gurgžda pasakų siaubai iš paskos, tyliai šnypšdami. Mergaitė užsidengia veidą, ašaros rieda per pirštus. Kur takelis veda: gilyn į mišką ar iš jo?

Neužsimerk! Priešaky - nežinia...

Kelią pastoja sužvarbęs erškėtis. Švyti slidžios spygliuotos vytelės. Tankus, įmantriai išsiraizgęs, bet vienišas. Nepraeis joks žmogus be aukos. Grumiasi su dygliais mergaitė, braunasi pro krūmą, pražįsta pilnaty purpuru žiedai.


Baimė pėdina be kliūčių: visi vartai jai atviri. Neša šnabždesius kaip kraitį, rydama medžių viršūnes. Baubų ir paslapčių pilna, įkyriai prašosi vidun lakštingalos balsu.
Bėga mergaitė nesidairydama proskynos link, kur danguj žvaigždės žėri, kur driekiasi platus laukas. Iš pušies viršūnės stebi ją karalaitė, žaidžia šypsnys veide.


... pulkit angelai ant kelių galvoje šnabždėkit jūs pražūtis jau tiesia kelią nesugrįši atgalios... liepiam mes tau pasiduoti nieko jau nebegalvot
tako nebėra atgal tau nesulauksi
PABAIGOS.

Pravirksta šermukšnis, gailesčiu liepsnoja žibintas. Bėga mergaitė, prilaikydama širdį, apkurtinta kuždesių. Juokiasi karalaitė, bedantės tamsos pagrobta. Užpučia pūga žibintą, sniege prasmegusį, plečiasi proskyna, traukiasi šaknys, praleisdamos bėglę. Bausmės jos nebijo.

Šviesos negesink.

Saulė teka raudona, skraido snaigės. Nubraukia šarmą nuo plaukų mergaitė. Mėlynas burneles gręžia į dangų žibuoklės.

Neužmik. Nenumirk.