Cukrinis džiaugsmas

Kasdien vis naujas vakarėlis,
Gyvenimas, rodos, lekia it vėjas.
Ir vėl nauja nuotykių lavina,
O tu tarsi pranyksti joje.

Rytoj tu jau įsimylėjėlis,
Poryt – rutinoj skęstantis paliegėlis.
Tada meilužės glėbyje,
Tačiau ir tai ne atgaiva.

Galbūt šeima tai ta vertybė,
Kuri ištrauks tave iš beprotybės?
Žengi tu drąsiai prie altoriaus,
Bet po kiek laiko bėgi it kaubojus.

Ir ko gi taip elgies, žmogau?
Nejau, kad atitolintum tą jausmą,
Kuris nenuvaldomai braunasi
Pro tavo dirbtinį džiaugsmą?

... Ir baimės kaustomas tu pajunti,
Koks vienišas iš tiesų esi...