Šalta grindų vėsa,
Šventų paveikslų apsuptis,
Ir beverkianti moteris.
O priešaky – tai didis Tu,
Tas kur kiekvieno maldą išklausys,
Kiekvieno bėdą panaikins,
Ir abejonę išsklaidys...
Per amžių amžius tebestovintis esi,
Vis nenuilstančiai besidalijantis savąja išmintim.
Ir žmonės tiki Tavimi,
Nes Tu – tai jų kaltės dalis.
Kiekvienas žmogžudys ir ką tik gimęs vaikas,
Tau lygūs tarsi žemės vaisius.
O Tavo vardas – nesuterštas it kardas,
Kuris pražudė tūkstančius žmonių,
Suabejojusių Tavuoju teisumu.
Bet kam tai rūpi, jei kiekvieną kartą,
Tu vis žadi tą išsvajotą dangiškąją garbę.
Jei mus užklumpa maras arba badas,
Mes keliais atšliaužiame pas Tave.
Bet jei mūsų gyvenimas it sapnas,
Išdilsti Tu atmintyje.
O kaip mums patogu turėti tokį draugą,
Kuris nelaimėj visad išklausys,
O džiaugsmo sūkury patylomis paliks.