Sielą pasišaukė į pasenusį kūną.

2008 06 26


Kai buvau mažas berniukas
Be pavardės. Dažnai žvelgdavau
Į mėnulį ir galvodavau, jog jame
Galėsiu pasislėpti. Nuo gyvenimo.
Juk pavardžių neduoda vaikams,
Kurie augo stiklainyje. Neišnešioti,
Suplėšyti vaisiai tūnantys po
Širdimi. Knygose rašo, o manojoje,
Kuri įspausta regėjime ir juslėse
Nėra nieko per daug ryškaus.
Tik silpna šviesa persišviečianti
Per odą.
Aš nemuzikalus. Spaudau klavišus
nakties, kai nepastebimai
Ūkauja vėjas. Juokiasi, kai sakau,
Jog gyvenu rašymu, kai sakau, jog
Sulauksiu paskutinės dienos,
Kada prisėdusi paglostysi man plaukus.
Pasikeičia viskas - nurimsta
Akimirkai. Paskutinę minutę
Atsistoju, nes tada tavo ašaros
Rieda mano veidu. Deginančiu
Potvyniu, žvakės rasa padengia
Veidą. Negaliu įžiūrėti savo
Gyvenimo. Pabusiu, kai nereiks
Pamiršti, kai galėsiu pripažinti,
Jog atidaviau visą save, keliuose
Žodžiuose.

Juk taip veržiasi
Per odą. Per tavąją ir manąją...

Visi skliautai suteka į gimstančiojo akis...
Net silpno, neišnešioto kaminkrėčio,
Lėlininko, kuris paslepia veidą už
Lėlių šypsenų. Visos tavosios mintys
Ir poelgiai atgimsta tavo veide, kurį
Galėtum prisiminti buvus prieš kelis
Dešimtmečius. Bruožai nepasikeitę
Ir dabar, tik kibirkštis viduje ne be ta
Sielą pasišaukė į pasenusį kūną.