tu mano širdis

Būk ruduo, nors ir plėšiantis medžių lapus,
Būk naktis, išsibarsčiusi meilės žvaigždynuose,
Tu toli, bet arčiau juk yra tik viltis,
Bet ir ji manyje per giliai pasiklydo jau.



Kas delnais, kas širdim, kas jausmais,
Susiglaudžia ir tyliai išsiskiria,
Aš žinau, ko net tu nežinai,
Tau po kojom vėl žemė prasiskiria.



Ir sustingusio laiko rate,
Tik gilus meilės atsikvėpimas,
Išeini ir grįžti pas mane,
Kas aš tau? Nemanyk kad žaidimas.


Tavo akys priverčia atleist,
Joms širdis visąlaik pasiduoda,
Tyliai kužda ir prašo užeit,
Nes tik meilė jai šitiek daug duoda.


O kvėpavimas ryto rasos,
Žolėje tartum paukštis klajoja,
Dreba vis, nežinai ar nustos,
Juk ir aš visąlaik to bijojau.