2 - asis laiškas broliui. Neišsiųstieji.

Brolau, gyvenu, bet gyvenimas
pinga, kai kitam jį be gailesčio
atimu. Ir vėjas lyg priešas kartoja,
kad ne tam išnokau.

Nebejaučiam, ar sausros, ar lietūs,
iš žmonių – vien tik dulkės ir kraujas,
kai atrieda ryto karietos, vėl jauti –
plyšta tamsos iš naujo.
Vėl iš naujo kartojasi žingsniai,
tiktai tylos, išėjusios snausti.
Smilkiniuos pulsas žvėriškai tvinksi,
lauko dūmuos retėja kariaunos.

Bet ne tik jos ir aš praretėju –
kaip retėja prieš pilnatį mintys,
kaip retėja naktigonis vėjas,
kai sausrom tavo akys patvinsta.
Nebejaučiam, ar mirę, ar esam,
tiktai žiūrim į priešingą pusę,
nes nenorim matyti, kaip kasa
gilią duobę žmogui
begūsiui.