Trokštu bėgti nuo jausmų, nuo netikrų pažadų, nuo to kas jau nepasikartos, bet paliks gilią žymę širdy.
Jaučiu, jog visi aplink gyvena, semiasi jėgų iš nežinomo šaltinio ir negalvoja apie praeitį, o aš negaliu. Viskas, kiekviena smulkmena primena tave., tavo akis, šypseną, prisilietimus...
Pamiršt nors akimirkai, ištrint džiaugsmo lašelius, nejau tai sunku?
Galbūt ne, galbūt ugnis užgęsta, bet lieka žarijos iš kurių vėl įsižiebia liepsna.
Pavasarinis vėjas ir saulė glostanti veidą, užmarštyn nuneša žodžius...
Tik naktis primena laukimą ir žingsnius, kurie reiškia tu jau čia, arti manęs ...
Atsisuksi, pažvelgsi ir sulaikysi žodžių gniužulą, nenorėdamas, jog ši nekalta akimirka pasibaigtų
Apkabinsi ir tik žibinto šviesoje įžvelgsi mano veido bruožus kurie nepasikeitė ir po tiek laiko...
Vis dar kalba ne lūpos, kalba rankos, akys, netolygus virpėjimas
Švelniais lietaus bučiniais nusėji kūną, aistros kvapas apsvaigina mane, pasineriu į nesuprantama jausmą ir...
Nieko nebėra, niekas nesvarbu, kai esi šalia, kai leidi suprasti jog gyventi galima jausmais, svajonėmis ir švelnumu.