Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Į galvą, lyg tyčia, nešauna jokia protinga mintis. Laukiu atsirėmusi į sieną, klausydamasi ir bandydama atspėti, iš kur pasirodys „ameba“.
Ši vieta nepasiduoda įprastinėms astralinio pasaulio taisyklėms. Negaliu persikelti, negaliu atsibusti. Esu užrakinta, atskirta ir dar medžiojama.
Ir negaliu prisiminti nė vieno protingesnio patarimo, girdėto iš Gedimino. Jų, regis, buvo pakankamai daug. Ir kur jie dabar?..
Akiratyje šmėkštelėjus kažkam juodam, pasipustau padus į priešingą pusę, vildamasi, kad persekiotojui greitai atsibos atkakli priešininkė ir jis nustos gaudyti, „išjungs“ šiuos spąstus...

Virpantis garsas nutyla už nugaros, bet suskamba priešakyje. Maunu į artimiausią skersgatvį. Gerai, kad čionai neturiu širdies – dabar ji daužytųsi kaip pašėlusi.
Vėl aidas priešakyje. Toks įspūdis, kad „amebai“ nusibodo sekioti iš paskos ir ji ėmė persikėlinėti minties greičiu. Man tai visai nepatinka. Pasukusi atgal pagalvoju, kad taip galima auką ir nuvilioti kažkur, sistemingai užkirtinėjant kelius. Kurgi mane dabar vilioja šis padaras?...

Perbėgusi į kitą skersgatvį staiga sustoju.
Aklavietė. Tamsoje matau vienerias duris, tačiau naktį visos durys rakinamos. Net ir fantazijoje. Vis dėl to priėjusi nulenkiu rankeną. Tada pabandau atverti petimi. Nežiūriu atgal, nes ir taip girdžiu „amebos“ artėjančią dainą. Ji įviliojo mane kur jai ir reikėjo. Vieta pakankamai siaura, o ji gali kažkiek išsitempti.

Atsisukusi susiduriu su juodų krešulių žvilgsniu. Pasitelkus kažkiek fantazijos, galima ją būtų įsivaizduoti netgi kažkiek nusiminusią. Gal iš alkio?..

Mane greičiausiai suras gulinčią be sąmonės ant grindų ir išgabens į ligoninę. Atvyks „Gross“ nariai, pamatys mano vidų juodą nuo...
Suklūstu nuo savo pačios minčių. Be jokios abejonės, aš jau dabar guliu be sąmonės, negalėdama sugrįžti. Ar ne tokia atrodė ir Ona, kai ją aptiko? Ilgą laiką ji negalėjo pabusti, nes greičiausiai bėgo nuo šio padaro, slapstydamasi savo labirinte. Tačiau ji pabudo. Greičiausiai kažką sugalvojo, kažką pastebėjo, prisiminė. Tai, ką privalau ir aš pastebėti.
Galbūt ji tiesiog pasidavė ir leido įvykti kontaktui, kurio taip siekia „ameba“.
- Gerai, - murmu patyliukais. – Tebūnie.
Žengiu pasitikti jos, nes laukti neišvengiamo atrodo daug blogiau. Padaras net sudreba iš nekantrumo, kai ištįsę čiuptuvai galop paliečia mane. Jie velniškai šalti. Šis padaras – tiesiog energetinė skylė, kuriai reikia kažkaip maitintis.
Sulig šaltu prisilietimu į mane paplūsta vaizdiniai.

---

Šaltas kambarys su vieniša lova. Pro grotuotą langą matosi senas sodas, akmenuotas takas.
Ruduo?.. Greičiausiai. Gal net žiemos pradžia. Obelys tiesia plikas, kreivas šakas aukštyn, lenkiamas nemalonaus vėjo.
Stebėtojo lūpos prasiveria ir paskleidžia šilto oro srovę ant stiklo. Tada kilsteli pirštą, ima vedžioti bereikšmius simbolius. Nutrina. Plaštaka moteriška, labai jauna, skaisti oda. Kiek žemiau matyti melsvi dryžiai, lyg nuo virvių ar diržų.
Stikle atsispindi neryškus veidas...


Tai Ona. Atpažįstu ją, nors mergina dar labai jauna.
- Liaukis! – bandau atsitraukti nuo padaro. Šaltis smelkia kiaurai. Tai nėra tikrasis šaltis, nuo kurio galėčiau mirti. Jis reiškia, kad sugeriama mano energija. Pradingsta besotėje tamsioje dėmėje. Vaizdiniai tebesklinda per prievartą, nesustabdomai ir neatremiamai.

- Atnešiau tau maisto, širdele, - sako nepažįstamas balsas.
Vyriškas balsas. Šiek tiek justi pašaipa, kažkoks dirbtinumas. Ona atsuka langui nugarą, pažvelgdama į atėjusį į jos kambarį svečią.
Vidutinio ūgio, neįsimenamo veido, šviesiaplaukis, pilkų akių vyras. Pamatytum gatvėje – neprisimintum po kelių minučių. Lyg ir šypsosi taip nepastebimai. Akys tikrai šypsosi...
- Padėsiu ant grindų, - vyras atsargiai leidžia padėklą žemyn, nenuleisdamas akių.
Mergina staiga puola į priekį, taikydama ne tiek į vyrą, kiek link pravirų durų. Sumišęs vaizdas – sienos, grindų lentos, plaukai, lendantys į akis. Stipri ranka nutveria už peties, garsiai barkšteli dūžtantys indai.
- Paleisk!!!
- Nedėkinga kale... – šniokščia vyras, tempdamas auką prie lovos ir traukdamas iš kišenės juodą diržą. Rankoms surišti.
- Ne!...
Smūgis į veidą.


Pajuntu tą deginantį jausmą skruostuose. Vyro žvilgsnis gerai žinomas. Tokį jau mačiau, kai mane bandė išprievartauti. Kas čia per prisiminimai?..
- Man jau gana, - stengiuosi nusipurtyti „amebą“. – Viskas, supratau tave! Oną išprievartavo, taip? Neketinu to žiūrėti!..
Bet sekanti vaizdinių porcija jau skverbiasi į mane. Ir ten viskas, ko mane bandęs išprievartauti vyrukas nesuspėjo padaryti. Skausmas – tiek išorinis, tiek vidinis, mirties troškimas, beviltiškumas...
- Gana! – suklykiu ir atšoku nuo padaro.
Toks jausmas, tarsi savo pačios vaikystėje būčiau turėjusi tokį patį košmarą.
Juodulys grėsmingai sugargaliuoja, žengdamas artyn. Ar man tik atrodo, ar jis gerokai išblukęs?.. Iš keturių jo krešulių beliko vos du, kiti stebuklingai išnyko.
- Nebenoriu, - purtausi ir traukiuosi. – Nereikia...
„Ameba“ vis tiek neketina palikti ramybėje. Tarsi ruoštųsi man atiduoti paskutinius savęs likučius – viską, kas Onai nutiko...

Staiga suvokiu, kas prieš mane yra.
Atmintis. Savo noru išmesti prisiminimai, greičiausiai atpalaiduoti iš begalinio noro pamiršti. Ona visados atrodė laiminga, neturinti jokių baimių ar blogos patirties. Tačiau astralinėje erdvėje taip lengvai niekas juk nepasimeta, neišnyksta be niekur nieko. Kad ir kas buvo tas vyras, jis sukūrė emocinį „demoną“ merginos galvoje, o ši juo atsikratė. Pasiuntė į nebūtį.
Mes visi siunčiame savotiškus „demonus“, tačiau visada su tikslu. Oną mūsų palinkėjimai pasveikti pasiekė gydančių „demonų“ pavidalu. Kai ant ko nors pyksti, perduodi tam žmogui neigiamą energiją. Viskas, ką išsiunti, privalo turėti adresatą.
O ši „ameba“ neturėjo jokio adresato. Ar gali būti, kad ji nusprendė susirasti jį pati?..

Aklagatvis tuoj pasibaigs, tuoj nugara įsiremsiu į užrakintas duris. Ir gausiu dar porciją košmaro, kuris apsigyvens mano atmintyje. Tarsi aš būčiau ta, kurią kankino...
Peršokti „amebą“?..
Normalioje aplinkoje tai gal ir būtų įmanoma.
- Galvok, Laura... – murmu tyliai, dairydamasi aplinkui. Klupteliu, pasiekusi laiptelius. Dar žingsnis – ir atsiremsiu į duris.
Staiga pamatau dar vienerias duris, kurių – galėčiau čia pat sau prisiekti – anksčiau tikrai nebuvo. Išgalvoto pasaulio anomalija. Už tokių durų prasideda neapibrėžtumai, smegenys pradeda kurti savo aplinkas, keliautojo laukia tik  nemalonus fiasko, gręsiantis...
Išplečiu akis, kad durys neišnyktų paskutinę akimirką, puolu prie jų ir atlapoju iki galo. Tada – laiptais žemyn, į savo fantaziją. Jeigu pavyks – į neapibrėžtumą, kur turėčiau pajusti savo kūną. Dabar suprantu, kaip Onai pavyko pabėgti.

---

Laiptai baigiasi maža aikštele ir dar vienomis durimis. Šios man gerai pažįstamos – tokios veda į mano kambarį.
Įbėgusi vidun apsidairau. Viskas čia mano, tarsi net išėjusi nebūčiau. Tik mano kūno lovoje nėra. Na žinoma, čia juk prasideda sapnas.
- Ar girdi mane? – rikteliu savo sargui.
Ir neapsakomai nudžiungu, pajutusi pritarimo impulsą. Senas kvailys džiaugiasi ne mažiau už mane.
- Ar aš saugi?
Jis man liepia nedelsiant pabusti. Jau ketinu taip ir padaryti, tačiau įkyri mintis aplenkia.
- Ar man bus saugu išeiti kitą kartą? – klausiu.
Tyla.
Staiga už durų išgirstu trūkčiojantį balsą – pažįstamą iki širdies gelmių. Durys patamsėja, kai „ameba“ pradeda skverbtis kiaurai.
Atsidususi persikeliu į kitą vietą. Visa laimė, kad dabar galiu šokinėti kur panorėjusi. Blogybė tik viena – tas padaras gali tai ne menkiau už mane. Proto turi gal ne kažin kiek – tik instinktą. Tačiau dabar ir to instinkto jam per akis.
- Ką man daryti? – klausiu sargo. – Tai tik senas košmaras, išmesta atmintis. Kaip jį sunaikinti?
Jis tyli.
- Jeigu tu nori mane apsaugoti nuo sprendimo nesakydama jo, tuomet rizikuoji, kad vėl nutiks panašiai, - nirštu. – Man reikia sprendimo, po šimts!
Pasigirdus vibruojančiam balsui, nešu kudašių į sekančią vietą. Tarsi žaisčiau gaudynes su Matu...
- Nagi, netylėk!

Sargas pagaliau prabyla. Jis man parodo vieną vienintelį vaizdinį.
- Jeigu jau taip sakai... – sumurmu, persikeldama į  nurodytą vietą.

---

Membrana žaižaruoja savo daugybe smulkiausių gijų lyg prabangus šalikas ant sultono žmonos kaklo. Skrieju erdvėje, susispaudusi į mažą tašką, išilgai šio darinio.
Sargas patarė skrosti kiaurai. Eiti ten, kur išeina tik mirusieji, nebeturintys jokių reikalų tarp gyvųjų. Tačiau nesiryžtu.
Juodulys ištikimai seka iš paskos, neatsilikdamas nė per mirksnį. Jo įkyrus dainavimas mane jau baigia išvesti iš kantrybės.
Sargas tyli ir nebeatsiliepia klausinėjamas. Jaučiu, kad jis jau pasakė per daug. Matyt, kirsdama membraną kažkaip turėčiau atsikratyti juodulio, tačiau kas bus toliau?.. To man niekas neketina paaiškinti.

Atsidususi mintyse, pasuku į gijas ir visu greičiu rėžiuosi į jas. Kam kankintis nuolat bėgant ir uždavinėjant sau klausimus, į kuriuos greičiausiai niekas neatsakys?

---

Jaučiu, kaip mane sudrasko į smulkiausius skutus, į mažiausius prisiminimų fragmentus. Šio gyvenimo, praeito – visų kada nors gyventų gyvenimų. Tarsi visa aš būčiau tik šių prisiminimų rinkinys, emocijų kombinacija, kažkokiu būdu sugebanti pajusti savąjį „aš“.
Iš manęs lieka tik gryniausia mintis.
Aplinkui vien balta šviesa, balta bekraštė dykynė, kur nėra jokių gaudynių, jokio nerimo. Sustingtum vienoje vietoje ir išbūtum taip milijoną metų, nes nebesinori niekur kitur trauktis.
Ir jie, laukiantys kažko. Spindintys ryškiau už bet ką, ką man teko sutikti.
Dievai?..
Bet aš netikiu dievais. Viso labo sielomis, kopiančiomis per gyvenimus aukštyn į kažkokią būtį. Jie irgi turėtų būti tik sielos, pasiekusios neįtikėtinai daug. Tiek daug, kad jų šviesoje jaučiuosi visai menka. Kiek gyvenimų jie turėjo nugyventi, kokius darbus nudirbti, kad taptų tais, kuo esą?..

Viena iš superbūtybių pajuda artyn į mane. Ji tokia ryški, kad neįžiūriu per šviesą jokio identiteto. Tačiau giliai viduje kirba įsitikinimas, kad nieko blogo man jau negali nutikti.
- Sveika, Laura, - girdžiu balsą.
Galiu duoti galvą nuritinti, kad jis keistai pažįstamas. Tik niekaip nepamenu, iš kur...

---

Atmerkusi akis matau kameros pilkas lubas. Skruostais teka ašaros, tačiau pati nežinau, kodėl. Nieko nepamenu. Tik žinau, kad kirtau kiaurai membraną, o toliau...
Kurį laiką ramiai guliu, bandydama savo vargšę atmintį, tačiau įspūdžiai iš tos vietos tik emociniai – kažkoks neapibrėžtas gėris, nuo kurio norisi verkti. O kas ten vyko – viskas pamiršta...
- Idiotė... – sumurmu pati sau. Tada idiotais išvadinu ir visus kitus – kad būtų lygybė. Užmiegu neramiu miegu, pagaliau gavusi progą pailsėti po kelionių.

Sapnuoju save rudens apipešiotame sode, kur vaikštau tarp senų medžių, stebėdama baltą  dviaukštį namą.
Šaltas vėjas verčia labiau susisupti į apsiautą. Juodi langai spokso į mane abejingu žvilgsniu, tarsi mirksi man.
Antro aukšto dešiniame kraštiniame lange matau jaunos merginos siluetą. Regis, mudvi žiūrime viena į kitą. Ir dar man atrodo, kad ją pažįstu...


---

- Ar pagalvojai kada, kad mūsų pasaulis galėtų būti kažkieno sapnas? – klausiu Mato, kuomet mudu žingsniuojame namo apytušte gatve.
- Sapnas?.. – nustemba jis.
- Arba tiesiog išmesta atmintis, kur ta pati istorija kartojasi vis nuo pradžių. Taika – karas. Taika – karas...
- Man jau labiau patinka sapnas, - nusipurto jis. – Net ir turint galvoje, kad sapnuojantysis gali atsibusti.
- Kodėl?
- Tai reikštų, kad mes vis dėl to esame laisvi, - sako jis.
Kiek patylėjęs, jis pažvelgia tokiu įdomiu žvilgsniu į mane.
- Kokių čia fantazijų prisigalvojai?
- Ne tavo reikalas, - pralinksmėju. Tada kumšteliu jį.
- Aš bėgu, tu gaudai, - šūkteliu, pasipustydama padus į namų pusę.

Iš apsiniaukusio dangaus ima kristi vieniši vandens lašai.
Iki rimto lietaus toli, tačiau pradžia graži.
2009-06-21 20:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-07 13:29
Tsuga_phen
Geras kūrinys. Man labai patiko prisiminimų intarpai, labai pagyvena tekstą. Pabaigos tikėjaus, kiek kitokios, mažiau teigiamos (kaip dera siaubiakams). Bet ir esama priimtina. Kiek nukirsta. Viena kita nukirsta emocija tikrai būtų nepamaišiusi.
Visumoje - žavi kūrinuko glaustumas, autoriaus minties jėga. Nemanau, kad bėgimas nuo juodų praeities šešėlių yra nauja idėja, bet ji pateikta labai vykusiai ir įtraukiančiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-25 00:21
Valkas
Gal kiek mažoka moralo, minties gilumo, kurio instinktyviai tikimasi iš izoterika farširuoto kiberpankinių tiesų koncentrato. Bet užtat pasaulėlis bei idėja, nors ir vaizduoti minimalistiškai, įtikina. Siaubas šviečiasi, bet jo irgi tik mizeris. O galėtų būt daug, kai kurios vietos tiesiog to prašosi. Kodėl teroristinio akto metu nepridėjus šiek tiek mistikos ir apokaliptinių vaizdų? Ir paskutinio bėgimo nuo juodulio nepadarius realiame pasaulyje, kurį ta ameba pajėgi tvarkyti pagal savo norus (geras elementas - atskiri prisiminimai gyvena savo gyvenimą ir yra kietesni net už žmones. Gal būt - "susišneka" su Sapnuojančiaisiais.)?
Visgi manau, kad idėja neišsemta iki galo. Reikėtų išpūtimo. Jėgos. Bet korekcija visagalė =]

P.S. Pavadinimas galėtų būt geresnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-22 11:07
Aurimaz
Kaip atrodo, taip ir yra :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-22 10:57
Weird Star
Tai... pirmi kilę klausimai - tai vis dėlto membranos peržengimas nereiškia mirties, ir neaišku, kas sapnuoja pasaulį, visai užmiršęs, ar pasveiko Ona ir ar ne ji viena nerūšiavo atminties šiukšlių, o tiesiog išmesdavo jas į "kažkur"?:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-21 23:26
Dvasių Vedlė
Asmeniškai man pritrūko kažkokios stipresnės pabaigos, kažko.. mm.. sukrečiančio? Na, bet čia gal taipogi stereotipas, kad siaubo kūriniai neturėtų baigtis laimingai (ir tai nebūtinai reiškia mirtį) :) Arba gal dėl to, kad aš jos pilnai nesupratau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą