Kokie mes graudūs savo išmintim,
Kokie beverčiai puikybę deklaruodami.
Nudiržusiais savižudžiais išeiname rytais,
O vakarais pareiname reikšmingi, bet vienodi.
Mes stiprūs ir dori nuteisdami kitus,
Bet savo sąžinės akivaizdoje - vargšai.
Bažnyčiose suklupę prieš išpuoštus stabus
Seniai pamirštą Dievą kalbiname garsiai.
Mes tapome juokingi patys sau
Tuščiai, beprasmiškai raudodami...
Tą patį čia dabar ir aš darau,
Manydama, kad taip atrodysiu kitokia...
Puikybes mes pilni visi...
va deklaruoja gal tik vienetai,
daznai kiti - paslepe ja
po nuosirdumo kauke...
nesutinku kad klaupiam pries stabus
Baznycioj....
Klaupiam pries save...silpnybes savo
argi TAI blogai???
Kas negerai, jei pries akis
kazkas grazaus del ko klupeti tik smagiau?
kaip ir iš visū kitų, tai ir iš šito reikalauju tikslesnio rimo. dėl turinio - nežinau, va rytą ir vakarą pirmoje strofoje tai sukeisčiau vietomis. gerai, kad pabaiga tokia, nes jau atrodė, kad bus vos ne pamokslas į vienus vartus.:-)