Kaip tykus vėjas tyliai einu
Su krintančia ryto rasa.
Žingsnius palydi daugybė veidų,
o manęs gal čia net nėra...
Aš bandau kurti tai, ko nėra,
o gal atrasti tai, kas dar bus?
Ak, kaip gera pakilti su ryto rasa,
Įkvepti laukų tylos rūke...
Nereikia man to, kas valdo pasaulį,
Užtektų tik šilumos artimos,
Tylumos, ramumos
Ir krintančios ryto rasos..