tyla

Audros glėby vidur nakties
sušlapusi plaštakė blaškos,
Lyg maldai suglaudžia sparnus
Ir išskleidžia belaukdama mirties

Ir tik viena diena
skirta įgauti patyrimo,
ir tik viena diena
pranešt apie save.

Ji gimė čia,
prie pūvančios juodos balos,
prie namo dvelkiančio pelėsiais,
griūvėsiuose ant mirštančios kalvos.

Bet ji tylėjo...

Kažkur toli vis dar aidėjo krioklio griausmas,
ir lizdas cypsinčių mažų kregždžiukų.
bet ten ne ji.. tylėjo...

Ir liko tik viena
įstrigusi kvaila minutė širdyje,
kai ją regėjau tamsioje palėpėj,
savo užgriozdinto likimo palaužta
sustingusi ore dar kart
praskrido salto mori
Ir tyliai nutūpė mano rausvam ir drebančiam delne,
tarsi maldaudama...
uždegti viltį, prie tekančios tikėjimo versmės,
gražinti ledkalniu pavirtusios gyvenimo prasmės.

Troškus ir bukas praradimo skonis gerklėje
ištirps palaiminto žinojimo gilybėj.
suglaudusi rankas lyg mirštanti plaštakė
išnyksiu rytinės maldos tyloje...