Instrukcija

Tu pragaras,
Nelemtas angelo ir demono hibridas, nesuprantu, iš kur atsiradai,
Paleisk, jau skauda raunamus plaukus, paleisk... Dar įkvėpti bandau. Bet nesiseka, skaudžiai alsuoju rankose tavo: bežadė, amo netekusi mūza,
Neturinti saiko džiaugsmams.
Tu rojus,
Per akimirką man suteikei daugiau, nei amžių triūsęs darbo ištroškęs plebėjus
Duos kada nors savo antrajai obuolio pusei.
Deja vu, juk supuosi glėby – kaip sparnuotos sūpynės,
Kaip vaikystėj, dabar tavo lobius žarstau ir baigt nenoriu.
Skaistykla tu.
Kankinančių liepsnų kaitra žemai, bet lig viršaus taip pat dar per toli,
Surištos rankos-užrišta burna, kad neišduotų žodžiais jam sireniškų slaptingų vylių,
kad liktų magijos apsiausto lietuje, pabyrančiam į žemę.
Haliucinacijos – pamatę savo žemę, pažadėtą rojų iš aukštai,
Susikabino dar tvirčiau už rankų,
Ištarę burtą kilo viską po savim palikę, pamiršę praeities skriaudas,
Nusimetė gėdingus rūbus nuodėmių.

Įkliuvo jie abu. Dar tebesisuka verpetas, dar sukasi, dar žiežirbos lakioja.
Bet rankos pasileido. Tiesi man savąją, aš gaudau ją.
Bet per toli... Jaučiu tave, bet rankos ištiestos nepasiekiu, deja.
Numesk man iš toli instrukciją teisingo elgesio su tavimi,
Susuk, kad kamuolį primintų, mesk man, iki šiol,
Ne tom taisyklėm grindžiau egzistenciją niekingą.